Bombos nekrenta, tačiau bėgame…

Oficiali statistika skelbia, kad šiemet iš Lietuvos emigravo daugiau žmonių nei pernai tuo pačiu metu. Ir grįžusiųjų kur kas mažiau.

Mūsų niekas nebombarduoja kaip Sirijoje. Nebadaujame kaip Sudane. Neviltin nevaro valdininkų nepažabojama korupcija kaip Rusijoje. Tad kas konkrečiai verčia žengti tokį drastišką žingsnį – palikti namus, vaikus, Tėvynę? Kartu kyla kiti klausimai: o ką ten mūsų pabėgėliai, pavadinkime juos taip, rado ir ką parsivežė namo?

Dėl vienokių ar kitokių priežasčių kai kurie mano pašnekovai nenorėjo, kad laikraštyje būtų minimi jų vardai, gyvenamoji vieta, darbovietė. Todėl dalies jų vardai – išgalvoti, tad bet koks sutapimas gali būti atsitiktinis.

Apie pinigus ir vaikus

Viename Ukmergės rajono kaime gyvenanti Gertrūda atsiduso:

– Ne, šiemet nebevažiuosime… Abu su vyru radome darbus, dabar mums gerai… Ir sūnus čia…

– O ateityje? – klausiu pašnekovės. Ji su vyru Dionizu ketverius metus, artėjant Kalėdoms ir Naujiesiems, išvykdavo į Jungtinę Karalystę, Anglijon. Ten po kelis mėnesius dirbdavo įvairius prieššventinės prekybos parengiamuosius darbus: pakuodavo maisto produktus, gamindavo suvenyrus. Dirbdavo daug ir sunkiai. Tačiau, kaip pasakojo jauna moteris, per savaitę uždirbdavo tiek, kiek čia, Lietuvoje, per mėnesį. Tad gal?..

– Negaliu sakyti, kad visą gyvenimą liksiu čia. Kyla visokių minčių. Daugiausia – apie atlyginimą. Dabartinėje darbovietėje lankiau kursus, pakėlė mano kvalifikaciją, ir alga bus didesnė, normali, nesiskundžiu… Tačiau Anglijoje moka daugiau, – mano spėjimą patvirtino Gertrūda. – Bet čia tėvai, savas kraštas, lietuvių kalba. Ir sūnus nenori… Todėl trumpam ir iškeliaudavome. Ilgiausiai buvome išvykę keturiems mėnesiams.

Pernai Gertrūda ir Dionizas į Angliją buvo išsivežę ir aštuonmetį sūnų. Po savaitės teko jį gabenti atgal – berniukas labai norėjo namo, pas senelius. O kiek vaikų tėvai metų metams palieka giminaičiams ar net svetimiems žmonėms, kad netrukdytų „kalti pinigą“. Pinigai reikalingi, tačiau kaip galima į juos iškeisti savo vaikus? Sakyčiau, auga nauja prarastoji karta. Ją praranda ir tėvai, ir visuomenė. Tai siaubinga.

Mano pašnekovei tos išvykos buvo palyginti ne tokios skausmingos kaip daugeliui kitų, nes viena jos seserų Anglijoje gyvena ir dirba 12 metų. Pastaroji rasdavo darbo, pas save apgyvendindavo. Kaip ir daugeliui emigrantų, Gertrūdos seseriai iš pradžių buvo labai nelengva. Širdis raudojo dėl pas senelius palikto sūnaus. Bankrutavo įmonė, kurioje dirbdama tikėjosi prakusti. Naujos darbo paieškos. Kabinosi, kabinosi, galiausiai turi nuolatinį darbą, kyla karjeros laipteliais. Ji gal ir norėtų grįžti, tačiau jos vyras turi gerai apmokamą darbą ir nesileidžia į kalbas: „Lietuvoje nėra ką veikti.“ Dabar namą nuomojasi, tačiau ketina pirkti savą. Penkiolikmetis sūnus jau ketveri metai gyvena kartu Anglijoje, gerai mokosi, tačiau jį traukia į gimtinę.

Kita Gertrūdos sesuo kol kas neketina emigruoti. Vienu metu ji dirbo siuvykloje, paskui – parduotuvėje. Darbas panašiai kaip Anglijoje kartais trunka 12–15 valandų, kaip ir ten gyvenimo nematai, tačiau atlyginimas čia keliskart mažesnis – apie sesers patirtį pasakojo Gertrūda. Dabar jos sesė dirba vienoje Ukmergės bendrovėje, kol kas neketina kelti sparnų.

Tokia trijų seserų istorija. Gyvenimo ir išgyvenimo istorija. Todėl kai išgirsti kokį nors ekspertą kalbant, pavyzdžiui, apie orią senatvę, susimąstai: ar tie ekspertai ir jų užsakovai nemato, kad ne tik senatvė, bet dalies jaunų žmonių gyvenimas nekvepia orumu.

Giminaičių skirtinga patirtis: vairuotojo…

Jau nebestebina, kad išvyksta vienos šeimos keli nariai. Rinkdamas medžiagą šiam rašiniui, aptikau visą būrį vieno kiemo giminaičių, esančių ar buvusių emigracijoje. Tai broliai ir seserys, pusbroliai ir pusseserės. Kai kurie iš jų papasakojo apie savo laimės paieškas.

Pirmasis iš to būrio išvyko Darius su žmona. Prieš keliolika metų jiedu laimėjo vadinamąją žaliąją kortelę ir įsikūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose. Čikagoje vyras įsidarbino sunkiasvorio sunkvežimio vairuotoju.

Dar prieš kelerius metus, parvykęs aplankyti artimųjų, tikino grįšiąs Lietuvon: „Kai tik užsidirbsiu pensiją…“ Šiemet Darius prabilo kitaip. Amerikoje jo darbas nelengvas ir gana pavojingas, tačiau, pasidomėjęs tolimųjų reisų vairuotojų darbo sąlygomis ir užmokesčiu šičia, jis pasibaisėjo. „Amerikoje vergovė seniai panaikinta, – pasakė. – Čia ji klesti.“

Galbūt vidutinio amžiaus vyras sutirštino spalvas, tačiau, kaip sako liaudies išmintis, kokia pasaka fantastiška būtų, joje visada yra dalis teisybės.

…baldų restauratoriaus…

Paulius ir jo sesuo Gintarė su vyru į Angliją emigravo beveik kartu. Paulius dirbo technologu baldų įmonėje. Kaip sakė, atsibodo aplinka, ieškojo geresnio darbo. Pasitaikė proga, ir jis išvyko. Anglijoje pradėjo restauruoti vienetinius baldus. Tačiau ir metų neiškentęs grįžo į Lietuvą.

– Atlyginimas buvo gana geras, bet pajamas ypač „valgė“ būsto nuoma. Ir apskritai, gyvenimas ten brangus, – sakė Paulius. – Su panašiu atlyginimu Lietuvoje lengviau, kur kas mažiau išleidžiu.

Jis pripažino, kad Anglijoje galima visai neblogai gyventi naudojantis gerai išvystyta socialine sistema. Ypač vietiniai, žinantys tos sistemos spragas, tuo piktnaudžiauja – gyvena socialiniuose būstuose, už kuriuos mokėti nereikia, nedirba ir, Pauliaus žodžiais, tiesiog parazituoja.

– Pažinojau vienus anglus, jų jau trečia karta gyvena vien iš pašalpų, – sakė pašnekovas.

– Tad gal imigrantai ir reikalingi, kad vietiniams uždirbtų patogų gyvenimą? – netikėtai išsprūdo man.

– Panašiai ir yra, – sutiko Paulius. – O kad imigrantai nepradėtų tuo piktnaudžiauti, juos labai kontroliuoja.

Paulius beveik visus Anglijoje uždirbtus pinigus ten ir išleido specialiems įrankiams. Grįžęs įsidarbino baldų įmonėje ir restauruoja senovinius baldus. Klientai – iš visos Lietuvos, prakutę mūsų tautiečiai iš Vokietijos, Švedijos, Norvegijos, Jungtinės Karalystės. Atveža atnaujinti unikalių baldų rusai, baltarusiai.

– Atlyginimu esu patenkintas. Darbu taip pat, nors kasdien į darbovietę ir iš jos reikia važiuoti po 30 kilometrų, neretai tenka ir savaitgaliais pasiraitoti rankoves, jeigu klientui pažadėta padaryti, – sakė pašnekovas. – O šiaip esu atviras, išvažiuočiau, jeigu pasitaikytų kas nors įdomaus, galimybė pasitobulinti kurioje nors užsienio šalyje. Žinoma, jeigu ir atlyginimas būtų dar didesnis.

…ekonomistų…

Gintarė su vyru Aurimu emigravo dar dėl kitos priežasties. Po magistro studijų vienoje aukštojoje mokykloje jai buvo pasiūlyta doktorantūra. Tačiau betvarkant dokumentus šioms studijoms, vieną dieną katedros vedėjas pareiškė, kad keičiasi planai, ir Gintarė galinti ieškotis kur nors darbo. Paskui paaiškėjo, jog vietoje jos buvo priimta to vedėjo dukterėčia.

Kaip tyčia tuo metu, teisinantis 2009 metų pasauline krize, Aurimo darbovietėje prasidėjo pertvarkos: mažino atlyginimus, darbuotojams siūlė rašyti prašymus atleisti. Greitai paaiškėjo, kad krizė galbūt ir nieko dėta, nes paprasčiausiai prireikė palyginti gerai apmokamų vietų bendrovės vadovų giminėms ir artimiesiems.

Jauni sutuoktiniai, prieš tuos įvykius paėmę banko paskolą ir nusipirkę butą, pamatė esą atstumti, apspjaudyti, nereikalingi ir dar su kreditu. Tad pasuko daugelio išmintu keliu į Angliją.

Šios poros emigracijos priežastis – požiūris į žmones, ypač jaunus, jų vertinimas ne pagal žinias, gebėjimus. Vertintojų žemas lygis, pasakysite, bet tokia praktika mūsų šalyje ne išimtis.

Jungtinėje Karalystėje jie jau šešeri metai. Dirba pagal savo specialybes vienos korporacijos greitojo maisto gamybos įmonėje. Gintarė – ekonomistė, rūpinasi medžiagų, žaliavų, įrangos tiekimu visai korporacijai. Aurimas – projektų vadovas. Jiedu visus tuos metus dirba toje pačioje įmonėje. Pradėjo pagalbiniais darbininkais. Bet visą laiką patys mokėsi, lankė korporacijos organizuojamus kursus ir žingsnis po žingsnio kopia karjeros laiptais.

Gyvena Gintarė ir Aurimas gerai, įmonės vadovai juodu giria, tačiau paklausti sako norintys grįžti į Lietuvą. Bet abejoja, ar čia gaus tinkamą darbą.

…nepatyrusių

Prieš dvejus metus broliai Tomas ir Karolis iš to paties giminaičių kelmo emigravo į Norvegiją. Vienas ką tik buvo baigęs vidurinę mokyklą, kitas – kolegiją. Tad jokios darbo patirties. Kalbos apie toje Skandinavijos valstybėje uždirbamus pasakiškus pinigus suviliojo vaikinus, nors motina ir atkalbinėjo, tikino, kad ir Lietuvoje norėdami nepražus.

Vyrukai pusmetį dirbo labai sunkiai – kalnuose kasė tunelį. Iškasę liko be darbo. Norvegijoje besisukiojantis vienas iš tautiečių neva ištiesė pagalbos ranką. Jis padėjo broliams įsidarbinti pagalbiniais darbininkais statybos bendrovėje. Buvo pažadėtas palyginti neblogas atlyginimas, o svarbiausia, kad ten galėjo susikalbėti. Mat tai buvo lietuvių įmonė. Paaiškinsiu, jeigu kas nežino. Bendrovė įkuriama Lietuvoje, nes čia, palyginti su Norvegija, maži mokesčiai, o žmonės dirba toje šalyje.

Pradžia jų nenuvylė, nors bendradarbiai, tokie pat lietuviai emigrantai, ir kažko burbėdavo, išeidavo tai vienas, tai kitas, vietoj jų pasirodydavo naujų veidų. Po kelių mėnesių broliai suprato nepasitenkinimo priežastis: jų atlyginimas ėmė mažėti, o paskui ir visai jį nustojo mokėti. Darbų rikiuotojai ranką prie širdies pridėję vis žadėjo, kad tuoj tikrai sumokės. Bet nei tą, nei kitą mėnesį pinigų nebebuvo. Toks apsukriais save vadinančių tautiečių biznis užsienyje.

Tad broliai, dirbdami toje statybos bendrovėje, išleido tunelyje „užkaltas“ kronas maistui, būstui ir kitiems dalykams – o Norvegijoje viskas brangu. Kai nebeliko iš ko gyventi, grįžo namo.

Toks emigrantų likimas. Tokia juodadarbių patirtis. Dabar jaunėlis mokosi profesinėje mokykloje staliaus amato, vyresnysis pagal kolegijoje įgytą teisininko specialybę įsidarbino konsultantu vienoje statybos bendrovėje.

Vadyba – lengva, verslas – sunkus

Nė vienas iš minėtųjų emigrantų tėvų nebuvo išvažiavęs ieškoti darbo užsienyje. Savo atžalas užsienin išlydėjusi Irma sakė, kad „kai dirbi, tai ir Lietuvoje darbo yra“. Jonas kalbėjo panašiai.

Pradėjau mąstyti – kodėl vieni randa darbo, kiti ne. Gana greitai viskas tapo aišku. Vieni aprašytųjų giminaičių emigrantų tėvai dirbo ar tebedirba valdišką darbą, kiti pensijoje. Jų ir amžius jau toks, kad užsienyje nesi laukiamas. Dar kitų tėvai užsiima verslu. Pavyzdžiui, Irma atidarė masažo kabinetą. Jonas remontuoja automobilių kėbulus. Ir vienas, ir kitas dirba po vieną. Nelengva jiems, milijonų, suprantama, nežarsto, tačiau duonai, sviestui ir dešrai pakanka. Ir dar santaupų turi.

Paklausite, o kodėl jų vaikai emigruoja, čia nesiima verslo. Imasi, bet… Pavyzdžiui, Jono sūnus minėtas Paulius. Formaliai jis dirba bendrovei, tačiau iki jo ten niekas senovinių baldų nerestauruodavo. Užsienyje išmoko retos specialybės ir nesiskundžia, kad Lietuvoje nėra darbo. Man įstrigo jo toks pastebėjimas. Vienas tolimesnis giminaitis, sužinojęs, kad Pauliui gana gerai sekasi, uždarbiu nesiskundžia, pasiprašė priimamas pagalbininku. Priėmė, nes reikia savam vyrukui pagelbėti. Tačiau po kelių savaičių tas pasiprašė atleidžiamas. Girdi, nelengvas darbas.

– Jaunimas labiausiai nori dirbti vadybininkais ir gauti solidų atlyginimą. Norinčiųjų užsidirbti sunkiai plušant nedaug, – įsitikinęs Paulius.

Svetima patirtis ne visiems įdomi

Ar žmonės, besirengiantys emigruoti, visada pasidomi: kur, kas ir kaip? Atrodo, kad ne visi. Tokią išvadą galima daryti pakalbėjus su emigrantais ar jų artimaisiais, atsivertus spaudos leidinį ar pasižvalgius internete. Siūlė gerą darbą ir puikų atlyginimą, o reikia kiaulėms uodegas mazgoti pusvelčiui; žadėjo miuzikholą, o atidavė į viešnamį…

Kodėl žmonės lengvabūdiškai patiki sukčiais, kiša galvą į nusikaltėlių pinkles nepasidomėję, kas slepiasi už horizonte rodomų aukso kalnų? Nejaugi tie miražai apakina? Kodėl vienų tikslas tėra bet kokia kaina kuo daugiau uždirbti, grįžus namop pasipuikuoti apynauju automobiliu prieš draugus, kaimynus ir per kelias savaites viską išleisti baruose? O kodėl kiti grįžta su nedideliu lagaminu, bet kupini gerų sumanymų, degdami noru pakeisti į gerą Lietuvos žmonių gyvenimą?

Tokios mintys man kilo per Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje vykusią diskusiją „Šiuolaikiniai Lietuvos piliečių (e)migracijos bruožai“, kur savo patirtimi, mintimis dalijosi Lietuvos skautijos Ukmergės jūrų skautų vadovas Jonas Dragūnas ir vilniečiai urbanistikos plėtros specialistė Elena Archipovaitė bei nevyriausybinės organizacijos „Global Lithuanian Leaders“ atstovas, vienos iš įmonių vadovas Mykolas Lepeška.

Geras, reikalingas renginys buvo atviras visiems, apie jį iš anksto viešai paskelbta, tačiau pasiklausyti apie emigracijos problemas, išgirsti emigrantų, arba išeivių, patirties gausiau atėjo Antano Smetonos gimnazijos auklėtiniai, vienas kitas bibliotekoje tuo metu buvęs ukmergiškis. Argi kitiems, kurie svarsto galimybę emigruoti ar jau sumokėję pinigus už darbą tariamose euro kasyklose, nerūpi ateitis? Nejaugi jie gyvena tik šia diena, negalvoja apie ateitį: savo, vaikų, tėvų? Kokia saulėta svetima padangė būtų, ji ne taip šildo kaip namuose. Ten gyvenantieji turi visokių rūpesčių. O čia dar atvykėliai su savo problemomis… Paprasčiausiai pažiūrėkime į save. Juk koks erzelis kilo, kai atėjo žinia, kad turėsime priimti kelis šimtus pabėgėlių! Mes „ateivių“ nenorime, bet mus prašome sutikti su gėlėmis, šampanu ir sąskaitomis banke. Keistas mąstymas. Keistas požiūris į šiuolaikinį pasaulį. Taip, ilgus metus gyvenome už geležinės uždangos, daug kas mums dar neįprasta, nesuprantama, tačiau reikia suvokti, kad išėjome į kitokį pasaulį, susiduriame su kitokia kultūra, su laisvų žmonių mąstymu.

Todėl kai ką gal ir nustebino tai, jog bibliotekoje vykusioje diskusijoje dalyvavusių eksemigrantų tikslas nebuvo atkalbėti nuo emigracijos, įtikinti, kad tik čia, Lietuvoje, galime būti orūs, išdidūs, pasiturintys. Priešingai. Jie ragino ypač jaunimą keliauti po pasaulį, pamatyti, kas jame vyksta, kur jis jau toli nužengęs ir ko galime pasimokyti iš jo.

Iš pradžių pagalvojau, kad pranešėjai taip kalba todėl, jog jiems užsienyje nuo pirmos dienos labai sekėsi, neteko vargo vargti kaip kitiems išvykėliams. Todėl bepigu šitaip kalbėti. O kad taip būtų buvę! Antai, E. Archipovaitė Norvegijoje dažė tvoras, nuo 4 valandos ryto išvežiodavo laikraščius. Nemažai sunkumų patyrė, tačiau turėjo tikslą baigti studijas ir daugiau nebedirbti juodo darbo.

Valdininkams nepatinka naujovės

Minėtos diskusijos pranešėjų nuomone, noras keliauti, pamatyti pasaulį yra natūralus, tačiau prieš išvykstant reikia žinoti – ko tu nori, kokie tavo tikslai. Jie sakė, kad jų laikinos emigracijos tikslas buvo įgyti vienokios ar kitokios veiklos patirties, mokytis, tobulėti, o savo žinias pritaikyti grįžus namo – padėti žmonėms, valstybei apskritai.

J. Dragūnas sakė, jog apie grįžimą į Lietuvą galvojo dar prieš iškeliaudamas į Jungtinę Karalystę. Ten jis pradėjo domėtis neįgaliųjų – autistų – integracija, nes nori būti naudingas Lietuvos vaikams, jaunimui. Užsienyje įgyta patirtis pravertė parvykus namo. Jo žodžiais, patirti sunkumai, diskomfortas suteikia gyvenimo skonį, tada pradedi ieškoti, kaip išspręsti kylančias problemas, ir tuomet atsiveria galimybės.

– Grįžau kaip specialistas, galintis dirbti su vaikais autistais. Daug kur ėjau, nemažai siūliau ir ne kartą tarsi skuduru per veidą gavau. Girdi, kam čia ta tavo patirtis reikalinga. Gal valdininkams ir nereikalinga, tačiau apie neįgaliuosius reikia galvoti, – pasakojo J. Dragūnas. – Suvokiau, jog negreitai įvyks permainos, reikia galvoti ir rinktis, ką ir kur galėtum dirbti, pritaikyti užsienyje įgytą patirtį.

E. Archipovaitė sakė, kad „nuo 18 iki 25 metų amžiaus dirbdama užsienyje investavau ne į mašiną ar butą, o į save, nes mokiausi“. Ji dešimt metų gyveno, vaizdžiai sakant, tarp Norvegijos ir vadinamojo trečiojo pasaulio šalių Ugandos, Indijos, Kolumbijos. Jose ji darbavosi politinės urbanistikos srityje, rūpinosi, jog lūšnynų gyventojai įgytų pilietines teises, paprasčiausiai taptų visateisiais žmonėmis.

Mergina sakė, kad kolegos norvegai atkalbinėjo ją, kai sužinojo, jog nutarė grįžti Lietuvon. Girdi, ką tu joje veiksi turėdama tokią didelę tarptautinio darbo patirtį. Tam žingsniui ji rengėsi dvejus metus.

– Rizikavau, tačiau grįžau, nes norėjau nešti ne Norvegijos, o Lietuvos vėliavą. Grįžo ir mano draugai, kolegos. Nes mums ne tas pats, kas čia vyksta, mums rūpi Lietuvos pažanga, – kalbėjo E. Archipovaitė. – Gyvenant Norvegijoje kito mano požiūris į Lietuvą. Iš dalies ir todėl, nes vis prisimindavau močiutės pasakojimus, kaip jie, pokario tremtiniai, troško grįžti namo, į Tėvynę. Tai įdiegė man meilę tėviškei.

Šie merginos žodžiai privertė suklusti. Vadinasi, kartais pasigirstantys postringavimai, kad „patrio-tizmas“, „meilė Tėvynei“ belikęs tuščias garsas, tėra širma, už kurios slepiasi ir slepiamas abejingumas savo kraštui, auklėjimo spragos, tėvų ir mokyklos atsainus požiūris į tai, kad jaunoji karta pasijustų savo valstybės piliečiais. Gal ir todėl dalis ne tik emigrantų Lietuvos vėliavą vis dar pavadina skuduru.

Dabar, kaip nepriklausoma konsultantė, E. Archipovaitė teikia rekomendacijas valstybinėms įstaigoms pabėgėlių ir emigrantų reikalais. Būna sunkių dienų, nes tai, kas buvo kuriama Norvegijoje 10 metų, čia reikia kurti iš naujo. Merginos nuomone, Lietuvoje kitokia darbo, politikos kultūra, nėra bendravimo su pabėgėliais patirties, daug baimės dėl jų.

– Bet tikiuosi, kad savivaldybių tarnautojai galiausiai mane supras. Rukloje, Pabradėje sugebėjome pasirengti per mėnesį priimti pabėgėlius, – pastebėjimais dalijosi mergina.

Panašiai kalbėjo ir M. Lepeška:

– Niekas čia nelaukia išskėstomis rankomis, skeptiškai vertina tavo idėjas. Bet kai darai, darai ir padarai, tada giria ir dėkoja – šaunuolis! Gerai padarei! Bet tam reikia nemažai pastangų. Ne visiems valdininkams patinka atėjęs revoliucionierius, drumsčiantis ramų vandenį.

Naujovės sunkiai skinasi kelią. Tačiau grįžusieji tautiečiai nenuleidžia rankų, neskuba atgalios į tolėliau už mus pažengusias šalis. Jie tiki, jog galiausiai bendromis jėgomis pavyks pakeisti mąstymą, įveikti inerciją, tapti šiuolaikine valstybe, kurioje būtų gera gyventi visiems.

Jurgis PASKOČINAS