Grėta Grigaliūnaitė

Etiudai apie gyvybę

Broliukas

                 Širdyje pradėjo kirbėti naujas jausmas, kad nebesu atsakinga tik pati už save. Tokiais momentais suprantu, kad priglaudusi patį mieliausią žmogutį prie savęs jau nebegalėsiu būti pačiu svarbiausiu žmogumi šeimoje. Žinoma, aš vis dar priklausau šiai šeimai, bet jau ne vien tik aš. Naujas žmogus atsirado mano mažyčiame pasaulyje. Priglaudžiu jį prie savęs ir suprantu, kad tai artimos sielos žmogus. Pajuntu jausmą, kurio anksčiau neteko pajusti. Ateis laikas, kai ši maža, auganti būtybė bėgios paskui mane ir kvies pažaisti. Klausinės įvairiausių klausimų, kurie  atrodys bereikšmiai. Bet vis tiek su malonumu atsakinėsiu. O dabar paėmusi mažą, trapų delniuką į savo tvirtas rankas saugau šį netikėtą jausmą. Saugau kiekvieną brangią sekundę, nes žinau, kad ši akimirka niekada nepasikartos.

Mama

                 Mėlyna suknelė, ant kaklo tviskantis vėrinys, pianino klavišais bėgantys pirštai ir aš, pasislėpusi kamputyje ir besižavinti šiuo vaizdu. Pirmą kartą matau ją tokią trapią ir pažeidžiamą. Fortepijono garsai šaukte šaukė mane prieiti. Apsiaviau savo šokių batelius ir atsidaviau vien tik muzikai. Akys užsimerkė, mano kūnas lengvai kaip pūkelis skriejo tai į vieną, tai į kitą pusę. Muzika buvo tyli ir rami, tokia kaip ir aš. Netikėtai ant peties nutūpė lengva tarsi pūkas suglebusi nuo rūpesčių ir kasdieninių darbų ranka ir pasigirdo lengvas, švelnus balsas.

– Mieloji, tu pats didžiausias stebuklas, kurį man atsiuntė Dievas.

Močiutė

                 Į taktą girgžda verpimo ratelis. Jis tiek visko matęs, kaip ir ji. Kiekvieną kartą, kai pažvelgiu į  jos mėlynas akis,  pamatau,  kiek linksmų ir liūdnų akimirkų ji matė. Ji verpia. Atsidavusi darbui iš visos širdies. Lėtai ranka perbraukia savo galvą ir atsidūsta. Kažkada jos plaukai buvo stori, gražūs, spindintys it auksas, o dabar jie išretėję ir visi žili, padengti sidabro dulkėmis. Jos žvilgsnis nukrypsta į senus albumus. Mačiau jos akis, kai prieš jas atgydavo kiekvienas albumo puslapis su nuotraukomis… Močiutė man primena žmogaus būties laikinumą, suprantu, kad  kiekvieną sekundę savo gyvenimą turiu išnaudoti tinkamai, nepamiršti savo svajonių.