Kas dirbs „vardan Biržų“?

Kas valdys Biržus?

Nors rinkimai baigėsi, į šį klausimą biržiečiai vis dar ieško atsakymo. Meras išrinktas, bet kol kas jis tik karalius be kariaunos.

Taryba taip pat išrinkta, tačiau nežinia, kaip jos narius sugrupuos partijos.

Tai, kas jungsis į valdančiąją koaliciją ir kas eis į opoziciją, lems mero komandos sudėtį. Valdemaro Valkiūno vadovaujama Respublikonų partija iškovojo aštuonis mandatus. Kad taryboje turėtų daugumą, jiems reikia bent penkių bendražygių. V. Valkiūnas viešai pareiškė, kad „vardan Biržų“ siūlys dirbti kartu visoms partijoms.

„Noriu pabrėžti, kad tikslas – ne sukurti tiesiog koaliciją, o suvienyti visas partijas bendram darbui“, – tikino naujasis meras.

Kitaip tariant, jis siūlo partijoms dalytis valdžia. Ir, žinoma, atsakomybe.

O tai yra pakankamai rizikinga. Partijos į rinkimus ėjo su skirtingomis programomis ir turbūt ne visi norės prisiimti atsakomybę už tai, ką rinkiminės kampanijos metu žmonėms žadėjo politiniai konkurentai.

Mintis, kad visos partijos susivienytų bendram darbui, imponuoja nemažai daliai rinkėjų. Jiems atrodo, kad opozicija visai nereikalinga ir kad apskritai bartis su valdžia nėra gražu.

Tenka priminti, kad opozicija yra demokratijos išradimas. Ji lemia konkurenciją politinėje sistemoje ir žmonėms suteikia galimybę rinktis, kas geriau – esantys valdžioje ar tie, kurie opozicijoje.

Opozicijos konstitucinė priedermė yra nuolat stebėti, ar valdžia pajėgi dirbti. Jeigu valdančioji koalicija nesugebės priimti svarbių sprendimų ir valdžioje tvyros chaosas, kils įvairių pavojų.

Valdžios nesėkmės iš principo turėtų džiuginti konkurentus, vis tik opozicijai nedera pamiršti, kad jiems rinkėjai taip pat patikėjo mandatus.

Ar opozicijai Biržuose būtų naudinga leisti susikompromituoti valdantiesiems ir siekti kitų rinkimų?

Vienareikšmio atsakymo nėra.

Kai konservatorių lyderė Irutė Varzienė, pralaimėjusi mero rinkimus, partiniame susirinkime pareiškia, kad ji į valdžios postą dar sugrįš, kyla įvairių minčių.

Belieka tikėtis, jog Šviesus protas neleis kaišioti pagalių į naujosios valdžios ratus, kad šie kuo greičiau sustotų.

Valdžios vežimas ir pats ims strigti, jeigu meras nepajėgs suburti profesionaliai dirbančios komandos.

Rinkiminės kampanijos metu V. Valkiūnui padėjo profesionalai. Kas jam padeda dabar? Turbūt ištikimi partiečiai. Jų (bent jau tų, kurie pateko į tarybą) galimybes biržiečiai mato. Jie galbūt geri žmonės, tačiau permainoms, kuriomis buvo viliojami rinkėjai, reikia itin stiprių asmenybių.

Beje, jų nematyti ir politinių priešininkų (ar būsimų bendražygių?) gretose.

Konservatorė Irutė Varzienė, ketverius metus laikiusi rankose valdžią, turėjo progą parodyti visas savo galimybes. Antrajai kadencijai Biržai jos nerinko. Klausantis I. Varzienės porinkiminių kalbų, kuriose ji dėl savo nesėkmės kaltina kitaminčius, stiprėja įsitikinimas, kad rinkėjai neklysta.

„Valstietis“ Viktoras Rinkevičius, rinkiminėje kovoje nusileidęs ne tik V. Valkiūnui, bet ir I. Varzienei, lieka mįslė. Nebeaišku, kiek šis didžiulę patirtį turintis politikas nori dalyvauti rajono valdyme ir kiek gali. Iki šių savivaldos rinkimų atrodė, kad jo galimybės – beveik neribotos. Biržuose sklandė kalbos, kad nė vieno reikšmingo sprendimo konservatorė I. Varzienė nepriima be „valstiečio“ V. Rinkevičiaus. Šiuos gandus stiprino glaudaus valdžios ir opozicijos bendradarbiavimo faktai.

Rinkiminės kampanijos metu susidarė įspūdis, kad V. Rinkevičius į mero postą nesiveržia.

Kokie šio politiko planai? Valdyti rajoną būnant opozicijoje? Ar padėti I. Varzienei grįžti į valdžią?

O gal draugiškai paplekšnoti V. Valkiūnui per petį ir leisti jam dirbti „vardan Biržų“? Toks variantas rodytų, kad politikas rimtai ruošiasi užtarnautam poilsiui.

Liberalsąjūdietė Skirmantė Griciūnienė, rodžiusi politinės brandos požymius, staiga ėmė ir pasiklydo. Nežinia, kas vyksta šios partijos Biržų skyriuje, tačiau ši politikė blaškosi tarp postų, partijos bičiulių, konkurentų ir, kas svarbiausia, klaidina už ją ir Liberalų sąjūdį balsavusius žmones. Kai per mero rinkimus Liberalų sąjūdžio Biržų skyrius ragina balsuoti už vieną kandidatą, o ką tik pirmininkės postą praradusi S. Griciūnienė – už kitą, kyla įvairių klausimų.

Socialdemokratų lyderė Audronė Garšvaitė atrodo lyg partijos skyriaus pirmininko posto saugotoja, pasiryžusi iš jo paslaugiai pasitraukti, jei tik „viršus“ atsiųstų naują vadą.

„Centristas“ Adolfas Rinkūnas dar turės krimsti politikos pradžiamokslį. O pradėti reikėtų nuo paaiškinimo rinkėjams, ką Lietuvos centro partijos rinkimų sąraše veikė konservatorė Laura Ruplėnaitė. Žmogus partijas keisti gali, bet tuo pat metu būti vienos nare, o su kita eiti į rinkimus – sveiku protu sunkiai suvokiamas reiškinys.

Bet kokiu atveju – ar minėtos partijos ir jų lyderiai sumanys jungtis su respublikonais į valdančiąją koaliciją, ar suks į opoziciją – V. Valkiūnui su jais teks tartis.

Net jeigu per stebuklą pavyktų prisikalbinti rimtą profesionalą į administracijos direktoriaus vietą, tam turės pritarti tarybos dauguma. Ir sprendimą galės nulemti vieno kurio nors politiko ambicijos, politinė beraštystė ar intrigos.

Mažiausiai norėtųsi, kad Biržus valdytų būtent jos.

Rasa Penelienė