Panevėžio dramos teatras – pirmieji legendos žingsniai - AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra

Kovo 27-ąją – Tarptautinę teatro dieną – skaitytojui norime priminti legendinio Panevėžio dramos teatro įkūrimo aplinkybes, šio teatro pirmųjų kūrybinių metų džiaugsmus ir rūpesčius.

XX amžiaus Lietuvos kultūrinio gyvenimo neatskiriama dalis yra teatras, kuris yra ir viena seniausių Europos kultūros ir meno šakų. Lietuvos teatro istorijoje ypatingo dėmesio nusipelno Panevėžio dramos teatras, kuris yra išskirtinis. Per didžiąją savo egzistavimo laikotarpio dalį, tai buvo vienintelis Lietuvoje teatras-studija, bei vienintelis teatras kurio visa egzistencija buvo taip glaudžiai susijusi su vienu žmogumi.

Panevėžio dramos teatro įkūrimo pradžią galima stebėti po Darbo rūmų stogu (Kaune). Dar 1939 m. visuomenėje buvo pradėta aktyviai kalbėti: “Švietimo ministerija iš įvairių provincijos vietų gauna prašymų, kad būtų panaikintas baletas ir įsteigti keli dramos teatrai provincijoje: Marijampolėje, Telšiuose, Panevėžyje ir Tauragėje. […] Provincijoje teatrai labai reikalingi. Tik jie turėtų pradėti kurtis savo pačių iniciatyva ir paskui jau ieškoti meninės ir materialinės paramų.” („Naujoji Romuva“, 1939, Nr. 18, p. 401).

1939 m. visoje Lietuvoje jau veikė Darbo rūmų prižiūrimi (kordinuojami) 23 darbininkų klubai, juose apsilankė 385 347 “darbininkai ir kiti piliečiai”. Švietimo ministerijoje darbui su mėgėjų teatrais buvo įsteigtas inspektoriaus etatas. Juo dirbo aktorius Juozas Kanopka. Jis privalėjo fiksuoti teatrų dinamiką, sekti, kaip atliepiamas poreikis vaidinti. Kaip bendrauja mėgėjai su profesionalais, konsultuoti arba parinkti, komandiruoti į periferiją konsultantus, rūpintis repertuaro mėgėjams koordinacija, komandiruotėmis, užsiimti sąveikos tarp teatrų koordinavimu. Juozo Keliuočio rekomenduotas, tiesa neilgam, tuometinį vadovą Joną Kanopką pakeitė iš Prancūzijos ir Anglijos grįžęs ir į jokį teatrą nepriimtas Juozas Miltinis. 1940-aisiais Kultūros depertamentui pradėjo vadovauti sovietinei valdžiai atstovavęs Petras Juodelis. J. Miltinis greitai atsiliepė į skatinimą kurti naują meną, ir jo entuziazmas buvo išgirstas bei tolimesnė istorinė teatro raida tuos lūkesčius pateisino. Buvo renkama vieta: Ukmergė ar Panevėžys. Vis dėl to, reiktų teigti, kad Panevėžys patraukė savo kultūrinės praeities sodrumu.

1940 m. būsimojo teatro direktoriumi buvo paskirtas Jonas Sakas. Jam lapkričio mėnesį buvo atsiųstas raštas: “Vilnius, 1940 m., lapkričio 20 d. L. R. Švietimo Liaudies Komisariatas, Meno Reikalų Valdyba. Nr. 35585. Drg. Jonui Sakui, Kaunas, Ryšių Valdyba. Pranešama. Meno Reikalų Valdyba praneša, kad Švietimo Liaudies Komisaro 1940. XI. 18 d. įsakymu D/Nr.330 leidžiama Tamstai organizuoti ir vadovauti dramos teatrą Panevėžyje. Šiuo reikalu prašome atvykti į Meno Reikalų Valdybą pasitarti. A. Rūkas, inspektorius. St. Jakštas, atsakingas sekretorius.” (Lietuvos LLMA, f. 150, b. 55 a.). Retoriškai būtų galima paklausti, kodėl raštas siunčiamas į Ryšių Valdybą. Jonas Sakas, anksčiau mokęsis dramos studijoje prie Valstybės Teartro (Kaune), tada tarnavo Ryšių Valdybos Viršininku, buvo pažįstamas su Juozu Miltiniu pastarojo vadovautosios Darbo Rūmų sceninės veiklos grupėje, bei entuziastingai palaikė naujojo teatro steigimo idėją.

Panevėžio teatro aktoriaus Kazimiero Vitkaus (neoficialaus teatro metraštininko) dienoraštyje įrašyta: „Atvažiavome į Panevėžį J. Alekna, V. Blėdis, Br. Babkauskas, J. Dulskytė, V. Fakejevaitė, B. Gudonavičius, K. Kučinskaitė, Z. Lapinskas, J. Matulytė, G. Paliukaitis, V. Ruminavičiūtė ir Juozas Miltinis.” Teatro direktoriaus įsakymu Nr. 4 jie visi nuo 1940 m. gruodžio 6 d. priimti dramos „aktoriais kandidatais“, o jau tų pačių metų gruodžio 16 d. iš kandidatų tapo tikraisiais artistais ir priimti nauji kandidatai: R. Končiūtė, M. Keturakytė, V. Gruodis, V. Tautkevičius, A. Jančys, Stasys Paska (po kelių metų išėjęs į Šiaulių dramos teatrą, tapo Lietuvos teatro legenda, LTSR nusipelniusiu artistu, kuriam TSRS CK ir SSRS kultūros ministerijos leidimu buvo suteikta teisė ir leista vaidinti Vladimirą Iljičių Leniną). O jau 1941 m. sausyje į teatrą priimami Stepas Kosmauskas ir Bronius Raila.

Tuometinis Panevėžio apskrities vykdomojo komiteto pirmininkas Kazys Jonušas Marijonų vienuolyno noviciate Agronomijos (dabar Marijonų) gatvėje Nr. 34, kuriame buvo įsikūręs Vykdomasis komitetas, antrojo aukšto celes atidavė artistams gyventi ir pradėti savo teatrinę veiklą. Kaip teigiama, pirmąjame noviciato aukšte buvo įsikūręs pats Panevėžio apskrities vykdomojo komiteto pirmininkas.

Gana greitai, jiems buvo paskirtos kitos patalpos Respublikos gatvėje. Panevėžyje didžiausią paklausą įvairiems miesto renginiams turėjo apie 200 žiūrovų talpinusi Montvilo teatro salė „Šaulių namai“. J. Miltinio didžioji svajonė turėti savo trupę ir teatrą tapo realybe. Prasidėjo studijinis darbas, nerimastingos dienos ir naktys besiruošiant pirmąjai premjerai.

Pirmoji teatro premjera įvyko praėjus trims mėnesiams po teatro įkūrimo – 1941 m. kovo 15 d., Nikolajaus Pogodino pjesė “Sidabrinis slėnis”, apie sovietinių paseniečių gyvenimą. Buvo surengtos iškilmės. Scenoje už stalo prezidiume sėdėjo miesto partijos sekretoriai Sorokinas ir Kunčinas, Meno Reikalų valdybos viršininko pavaduotojas Antanas Rūkas, miesto vykdomojo komiteto sekretorius Davydovas, garnizono atstovas, kiti asmenys.

Nepriklausomos Lietuvos laikais neblogai užsirekomendavęs kaip “perspektyvus literatas” A. Rūkas tuo metu kalbėjo apie socialistinio teatro ir komunistinio auklėjimo priedermes. Beje, reikia pastebėti, kad J. Miltiniui A. Rūkas kategoriškai uždraudė teatro atidarymo proga vaidinti Ben Jonson‟o “Sukčiaus testamentą”. Tik atvykus į Panevėžį, J. Miltinio trupė jau buvo pradėjusi repetuoti pjesę “Liaudies sūnus”, tačiau A. Rūkas suprasdamas politinę situaciją pasiūlė “tinkamesnę pjesę”. Tai ir buvo, jokiais meniškumo kriterijais nepasižymėjusi Nikolajaus Pogodino pjesė “Sidabrinis slėnis”.

Jau tuo metu J. Miltinis, jausdamas politinę konjunktūrą, kurios jis nepripažino, bet taikėsi prie jos, su savo būdinga ironija kalbėjo, kad rengdamas pirmąjį veikalą nori siekti paprastumo ir natūralumo. Netrukus tai ir buvo pastebėta pirmųjų spektaklių recenzentų. “Be kolektyviškumo, labai aiškiai išsiskiria vaidybos paprastumas, natūralumas. Visame vaidinime neužtinkame sceniškų triukų, patoso, pervaidinimo, užtat vaidinimas, aktorių veikla atrodo itin lengva, paprasta, nuoširdi” (Ješinskas J., Panevėžio valstybinis teatras Kauno scenoje. „Tiesa“, 1941 m. gegužės 30 d.).

Panevėžio kraštotyros muziejuje saugomi įvairūs su Panevėžio teatro ir aktorių gyvenimu susiję dokumentai, fotografijos ir kiti daiktai. Tarp jų – pirmojo Panevėžio dramos teatro spektaklio “Sidabrinis slėnis” afiša. Šiame istoriniame dokumente užfiksuoti jaunieji aktoriai, kiti teatro darbuotojai, jų ateities lūkesčiai. Tai buvo tik pirmasis jų žingsnis Panevėžyje, kuris laikui bėgant dar labiau praturtino miesto kultūrinio gyvenimo istoriją.