Povilas Urbšys. Mes tapome Prisikėlimo žmonėmis

Visai neseniai praūžė savivaldos rinkimai visoje Lietuvoje. Kaip vertinate jau įvykusius savivaldos tarybų ir pirmąkart vykusius tiesioginius merų rinkimus?

Vertinu tikrai gerai, nes pirmą kartą Lietuvos žmonės turėjo galimybę tiesiogiai išsirinkti merą. Taip pat buvo sudarytos galimybės rinkimuose dalyvauti nepartiniams sąrašams. Priminsiu, kaip tie sąrašai atsirado. Nors 1992 metais referendumu priėmus Konstituciją buvo įteisintos lygios teisės tiek partiniams, tiek nepartiniams piliečiams dalyvauti politikoje, tačiau politinės partijos uzurpavo valdžią Lietuvoje ir iki 2007 metų neleido nepartiniams dalyvauti rinkimuose lygiomis teisėmis. Po kreipimosi į Konstitucinį Teismą atsirado įstatymo pataisos, leidžiančios juose dalyvauti ir nepartiniams.

Savivaldybė yra arčiausiai žmonių, todėl ir savivaldos tarybos turėtų būti renkamos ne pagal sąrašinę (daugiamandatę) sistemą, o tiesiogiai – vienmandatėse rinkimų apygardose. Manau, tokie rinkimai būtų objektyviausi. Partijos, nenorėdamos keisti rinkimų sistemos, paliko sąrašinę rinkimų sistemą ir tokiu būdu atsirado visuomeniniai rinkimų komitetai, savo formatu panašūs į partijas. Nepaisant to, žmonės sugebėjo įžiūrėti tuose komitetuose pasirinkimo alternatyvą, ir didžiuosiuose miestuose – Panevėžyje, Šiauliuose, Kaune – laimėjo visuomeniniai rinkimų komitetai. Vilniaus mieste taip pat įvyko labai pozityvios permainos, nes Artūras Zuokas buvo nustumtas į šalikelę ir vilniečiams atsirado viltis, kad miestas išsivaduos iš rubikoninių interesų.

Apžvelkime Panevėžio rinkimų rezultatus: jeigu praėjusiuose savivaldos tarybos rinkimuose nepartiniams buvo leista dalyvauti kaip pavieniams kandidatams ir iš 31 nario buvo išrinkti tik du nepartiniai, tai po įstatymų pataisų, kai nepartiniams buvo leista dalyvauti sąrašuose, iš 31 tarybos nario išrinkta tik 19 partijų iškeltų narių. Visi kiti – visuomeninių rinkimų komitetų nariai. Panevėžiečiai aiškiai parodė savo norą matyti kitokią politiką savo mieste. Daugiausiai jie rinkosi sąrašą KARTU. Netiesa, kai teigiama, kad šių rinkimų į savivaldos tarybą aktyvumas Panevėžyje buvo mažesnis už praėjusių. Jeigu tuomet savivaldos tarybos rinkimuose dalyvavo 36,62% rinkėjų, tai šiuose rinkimuose dalyvavo apie 38%.

Antrajame ture už Rytį Račkauską balsavo per 17 tūkst. Panevėžio miesto gyventojų. Už jo konkurentą Maurikijų Grėbliūną – apie 6,5 tūkst. Persvara akivaizdi. Atvirai pasakius, nesitikėjau, kad panevėžiečiai taip ryžtingai pasirinks mūsų siūlomą kandidatą į merus. Kai kas rinkimų metu nuogąstavo, kad Ryčiui Račkauskui gali pristigti savarankiškumo, ryžto prisiimti atsakomybę. Taip kalba tie, kurie nepažįsta Ryčio Račkausko. Visada renkuosi žmones ne dėl savęs, o dėl tikslo ir idėjos, kuriuos siekiame įgyvendinti. Renkuosi asmenybes, kurios nebijo būti vienos ir esant reikalui nebijotų imtis atsakomybės, nes iškelti uždaviniai ir tikslai reikalauja būtent tokių charakterio savybių. Rytis Račkauskas yra karys. Jis turi ambicijų prikelti miestą, pakeisti čia gyvenančių žmonių gyvenimo kokybę. Manau, jis nenuvils panevėžiečių.

Žinoma, dabar yra tam tikra problema dėl valdančiosios koalicijos sudarymo. Mūsų tikslas – suburti plačią koaliciją Panevėžiui bei pakviesti net ir tas partijas, kurioms nelabai sekėsi valdyti miestą, duoti joms galimybę pasitaisyti, įgyvendinti tai, kas buvo žadėta rinkimų kampanijos metu. Visų rinkimų programos yra labai gražios, tad mes siūlome ir pabandyti tai įgyvendinti. Kalbame apie idėjas, apie vertybes. Nenorime sudaryti koalicijos dėl postų, antraip niekuo nesiskirsime nuo buvusiųjų anksčiau. Be abejo, panevėžiečiams teks pamatyti tuos pačius veidus, kurie buvo politikoje ir iki tol, bet juos išrinko Panevėžio žmonės. Labai daug kas priklauso nuo mero, nuo administracijos direktoriaus. Administracijos direktorius neturėtų būti sukaustytas partinių interesų, todėl mes siūlysime savo kandidatą į šį postą.

Šiuo metu stebime tam tikrą telkimąsi burti antikoaliciją. Tai – noras įrodyti, kad mes nesusitvarkysime. Nors Panevėžio miestui yra svarbi kiekviena diena, nes būtent šiais metais ateina 80 mln. litų iš ES fondų miesto atnaujinimui, bet tie, kurie buria destruktyvų darinį, vadovaujasi principu: jeigu ne mes, tai niekas. Tokiu būdu jie demonstruoja, kad miesto ir žmonių interesai jiems nerūpi. Toje antikoalicijoje labai aktyviai dalyvauja Gema Umbrasienė, Mantas Leliukas, Zita Kukuraitienė ir Vitalijus Satkevičius.

Pasirodo, dalis konservatorių ir krikščionių demokratų, Liberalų sąjūdžio, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos išrinktų naujų tarybos narių, kurie pasikeisdami valdė miestą, nepasiruošę priimti permainą. Jie yra pripratę, kai vieną kadenciją pabūna vieni, juos pakeičia kiti, bet situacija Panevėžio mieste nesikeičia. Šiuose rinkimuose panevėžiečiai aiškiai pasakė: gana! Gana partinių interesų turgaus, gana valdžios savivaldžiavimui. Atėjo laikas į pirmą vietą iškelti žmonių interesus ir padaryti viską, kad žmogus realiai pajustų, jog šiame mieste situacija gerėja.

Keistai atrodo, kai paskutiniame tarybos posėdyje bandoma įbrukti klausimus, kurie susiję su grupiniais interesais – dėl lėšų skyrimo projektui Biliūno g. 12 – buvusios aviacijos įmonių dirbtuvėms Skaistakalnio parko teritorijoje. Ne paslaptis, kad ten verslo interesų turi M.Leliukas ir asmuo, siejamas su nusikalstamu pasauliu, – Saulius Bironas, pravarde Siūlas. Mes su Ryčiu Račkausku pasiekėme, kad šis klausimas būtų išbrauktas iš tarybos posėdžio darbotvarkės. Neabejoju, kad tai ir sukėlė priešišką G.Umbrasienės ir M.Leliuko reakciją.

Kiek man žinoma, savivaldybės administracijos darbuotojai yra gąsdinami, kad ateis sąrašo KARTU žmonės, išrinktas meras ir prasidės totalus valymas. Tai yra netiesa. Iš tikrųjų mes nežiūrėsime į partinį bilietą. Žiūrėsime į žmogus kompetenciją ir norą dirbti, keisti tai, kas yra keistina savivaldybės administracijos darbe.

Žmonėms turbūt kirba klausimas, kada išgirsime konkrečią žinią apie sudarytą koaliciją, koalicijos partnerius.  

Mes turėjome ne vieną konsultacinį pokalbį, bandėme sužinoti tam tikras pozicijas, kiek vieni ar kiti linkę dirbti komandoje. Praėjusios savaitės pabaigoje, penktadienį, buvo pasiūlyta jungtis į koaliciją konservatorių, Socialdemokratų, Darbo partijų, Liberalų sąjūdžio ir sąrašo „Mums svarbu“ išrinktiems tarybos nariams.

Mūsų pasiūlymo jungtis į valdančiąją koaliciją nesulaukė LVŽS Panevėžio lyderė G.Umbrasienė dėl jos nesugebėjimo atsiriboti nuo privačių M.Leliuko interesų. Taip pat nematėme galimybės dirbti kartu su Gintaru Šileikiu dėl jo nerealių rinkiminių programinių nuostatų.

Šių metų kovo mėn. 31 d. TS-LKD partijos Panevėžio skyriaus vadovas M.Grėbliūnas ir LS Panevėžio skyriaus lyderė Z.Kukuraitienė pranešė, kad sudaro vieningą frakciją, bei pareikalavo dviejų vicemerų bei administracijos direktoriaus postų. Likusieji valdančiosios koalicijos partneriai tai įvertino kaip nepamatuotas ambicijas. Pasiūlius peržiūrėti savo reikalavimus, M.Grėbliūnas ir Z.Kukuraitienė vis vien pareiškė, jog be vicemero posto, jie reikalauja ir savivaldybės administratoriaus vietos.

Tapo akivaizdu, jog siekiama apriboti žmonių išrinkto mero galias ir į koaliciją einama ne programinių nuostatų suderinti, o tik dėl kėdžių užsėdimo. Todėl tolesnės derybos su jais buvo nutrauktos.

Šiuo metu yra suformuota darbinė būsimos valdančiosios koalicijos grupė, kurią sudaro išrinkti į miesto tarybą sąrašo KARTU, Socialdemokratų partijos, Darbo partijos ir sąrašo „Mums svarbu“ atstovai. Kitos savaitės antroje pusėje bus parengta koalicijos sutartis.

Be abejo, liekame atviri išrinktiems į tarybą dviem Valstiečių ir žaliųjų sąjungos nariams, kurie nesutinka dalyvauti G.Umbrasienės ir M.Leliuko savanaudiškame veikime. Tokiu būdu užbaigtume valdančiosios koalicijos už atgimstantį Panevėžį sudarymą.

Jūs esate vienas iš Konstitucijos pataisų dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo nuo 141 iki 101 ir dėl tiesioginių seniūnų rinkimų iniciatorių. Kodėl pritariate šioms iniciatyvoms? 

Šios iniciatyvos atitinka žmonių lūkesčius, nes dabartinis Seimo narių skaičius – 141 – buvo nustatytas tada, kai Lietuvoje gyveno daug daugiau gyventojų. Per 25 metus atkurtos nepriklausomos valstybės gyventojų skaičius yra sumažėjęs apie 800 tūkst. Į tai reikėtų atsižvelgti. Be to, dirbdamas Seime, aiškiai matau, kad ne visi Seimo nariai dirba produktyviai. Salėje dažniausiai jų būna apie 100. Įstatymo priėmimui reikalinga per 70 Seimo narių, konstitucinių įstatymų priėmimui – per 90. Jeigu būtų sumažintas Seimo narių skaičius, manau, atsirastų didesnis Seimo narių įsipareigojimas dirbti, o ne vaizduoti, kad jie dirba. Stebint darbą Seimo salėje aiškiai matyti, kad dalis Seimo narių yra gana pasyvūs, o kai kurie jų yra tiesiog mechaniniai mygtukų spaudinėtojai pagal frakcijos seniūnų nurodymus.

Jeigu norime kitokios kokybės ir jeigu Seimas nori atkurti savo pasitikėjimą, jis neturi bijoti sumažinti savo narių skaičiaus. Tačiau eilinį kartą dauguma Seimo narių buvo visai kitokios nuostatos ir nepritarė siūlomai pataisai motyvuodami tuo, kad pataisa yra populistinė ir darbas nepagerės. Bet tai yra tiktai desperatiškas bandymas išsaugoti tą Seimo narių skaičių, kuris leistų daliai Seimo narių neatlikinėti savo tiesioginių pareigų ir sudarytų galimybę frakcijų vadovybėms manipuliuoti tais Seimo nariais, kuriems pritrūksta valios spręsti patiems.

Kalbant apie tiesioginius seniūnų rinkimus, tikrai nustebino, kad ši iniciatyva išėjo iš konservatoriaus Jurgio Razmos, nes tiesioginių merų rinkimų iniciatoriai buvo socialdemokratai. Tada teko matyti, kaip toms pataisoms priešinosi konservatoriai. Vyksta savotiškos politinės varžytuvės, kaip įtikti žmonėms. Dabar konservatoriai siūlo tiesioginius seniūnų rinkimus, o tam priešinasi socialdemokratai… Jeigu kalbame apie realią savivaldą, turi būti suformuota pirmoji pakopa – seniūnijos, o seniūnai turi būti išrinkti tiesiogiai.

Gerai, kad tie klausimai yra svarstomi. Dalis Seimo narių pritaria šiam įstatymo projektui dėl tiesioginių seniūnų rinkimų. Aišku, viską parodys tolesnis svarstymas, nes konstitucinei pataisai vis dėlto reikia mažiausiai 90-ies Seimo narių pritarimo. Dėl Rolando Pakso sugrąžinimo į politiką praėjusiame posėdyje balsavo net per 100 Seimo narių. Tikrai abejoju, ar jie norės sugrąžinti realią savivaldą Lietuvos žmonėms ir taip aktyviai balsuos už tiesioginius seniūnų rinkimus.

Dar vienos Jūsų teiktos įstatymo pataisos – dėl Valstybinio socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo – invalidumo pensijų kompensavimo – priimtos tik iš trečio karto. Kodėl prireikė trijų kartų?

Jau praėjusiais metais buvau paruošęs įstatymo projektą dėl kompensuojamų pensijų dalies paveldimumo. Dar rugsėjo mėnesį teikiau šį projektą pirmą kartą. Priminsiu, kad tada iš manęs išsišaipė kai kurie valdantieji teigdami, kad pensija – ne kėdė ir ne stalas, todėl negali būti paveldima. Kai ši pataisa buvo atmesta, kilo žmonių nepasitenkinimas – savo nuomonę išreiškė „Bočių“, taip pat neįgaliųjų organizacijos.

Netikėtai, 2014 m. lapkričio 4 d., socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė, pristatydama pensijų kompensavimo tvarką, pabrėžė, kad kompensuojama pensijų dalis bus grąžinama mirusiųjų, kurie mirė po kompensavimo įstatymo įsigaliojimo, t.y. 2014 m. gegužės 22 d., artimiesiems.

Taigi manau, kad vis dėlto pavyko juos išjudinti. Bet stebina, kad kitiems mirusiems pensininkams ir jų artimiesiems, iš kurių buvo neteisėtai atimtos pensijos, taikomi kitokie standartai. Tokiu būdu tarsi pademonstruojama, kad tie mirę pensininkai, kurie nesulaukė kompensavimo dienos, yra antrarūšiai. Kai kuriose šeimose yra netgi tokia situacija: 2014 m. gegužės pradžioje šeimoje mirė pensinio amžiaus mama, tą patį mėnesį gegužės pabaigoje mirė tėvukas. Mamos pensijos kompensuojama dalis nepaveldima, o tėvuko, kuris mirė po gegužės 22 d., kompensuojama pensijos dalis jau yra paveldima. Ar tai normalu?

Kai buvo atmestas siūlomas įstatymo projektas, patobulinęs teikiau jį antrą kartą. Deja, šį projektą vėl atmetė. Esu gana užsispyręs, tad pateikiau trečią, patobulintą variantą ir, kaip sakoma, trečias kartas nemelavo – įstatymo pataisai buvo pritarta. Be abejo, laukia dar sudėtingas svarstymas, bet viskas priklausys nuo to, kiek senjorai bus aktyvūs ir kiek jie patys kontroliuos Seimo narius. Iš tiesų niekas netrukdo susitikti su Seimo nariais, paklausti jų nuomonės dėl šios įteisintos neteisybės. Kai Seimo nariai pajus, kad yra tam tikra pilietinė jų stebėsena, tikriausiai nepadarys klaidos ir sutiks, jog prieš įstatymą turi būti visi lygūs.

Šį savaitgalį turėsime kiek ilgesnį – minėsime Velykas. Kokią žinią jos mums šiais metais atneša?

Šiais, kaip ir visais metais, pagrindinė Velykų žinia yra ne kančia, ne nukryžiavimas, o būtent Prisikėlimas. Pas mus yra priimta akcentuoti būtent kančią. Mes tiek įsijaučiame į nukryžiavimo sceną, kad pamirštame, jog vis dėlto Kristus prisikėlė. Todėl mums kiekvienam reikėtų atnaujinti tą Prisikėlimo galią savyje. Tuo labiau, kad pats Panevėžys per savivaldos tarybos rinkimus parodė geriausią to pavyzdį. Lietuva žiūri į tai, kas įvyko mūsų mieste, ir stebi, kaip mums pasiseks. Jiems mes jau tapome Prisikėlimo žmonėmis – nenuvilkime jų ir savęs.

Su artėjančiomis šv. Velykomis – didžiojo Prisikėlimo švente!

Kalbėjosi Viktorija Polzunovaitė