Pozityvus mokytojų, mokinių ir jų tėvų dialogas – ar tai (ne) įmanoma?

Panevėžio „Žemynos“ progimnazijos Mokyklos tarybos nariai sumanė 2015 metų balandžio 16 dieną suburti tėvelius, mokinius ir mokytojus bendram apskritojo stalo dialogui.

Susitikimo tikslas- stiprinti mokytojų ir mokinių tarpusavio santykius, padėti mokytojams geriau suprasti mokinių poreikius, įvertinti jų gebėjimus ir galimybes, aptarti efektyviausias tėvų ir mokyklos bendradarbiavimo formas.

Dar neprasidėjus dialogui, progimnazijos priesalyje visi dalyviai turėjo galimybę raštu išreikšti savo lūkesčius. Tėvai atskleidė, kad dialogas „padės geriau suprasti, ko vieni iš kitų tikisi“, mokiniai rašė, kad „dialogas padės surasti ir išspręsti problemas“, o mokytojai teigė, kad „sužinos tėvų ir vaikų pageidavimus“.

Visi išsakę lūkesčius bei pasivaišinę arbata, rinkomės į progimnazijos aktų salę. Antrąją renginio dalį pradėjome susipažinimu. Kiekvienas dalyvis turėjo prisistatyti – pasakyti savo vardą bei pagal vardo pirmąją raidę įvardyti sau tinkančią asmenybės savybę.

Renginį vedusios mokytojos metodininkės Audronė Balčiūnienė ir Nijolė Vaičiulytė susirinkusiems akcentavo, kad „be dialogo neįmanomas mūsų gyvenimas. Kiekviena mūsų diena prasideda dialogu: su savimi, su gamta, su gėriu ir blogiu, buitimi, su įvykiais ir, žinoma, su vaikais, tėvais, kolegomis…“ Mokytojos pristatė ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos dokumentuose esantį turinį, kad „už vaiko ugdymą yra atsakingi tėvai ir mokykla“.

Prasidedant visų susirinkusiųjų dialogui, buvo pristatytos mokinio, mokytojo ir tėvų akimis dažniausiai pasitaikančios problemos: daug namų darbų, triukšmas klasėje, mokinio elgesys ir kultūra pamokų ir ne pamokų metu, sunkios mokymo programos, vaiko ir mokytojo pateiktos informacijos tėvams skirtumai, ir panašiai.

Tam, kad geriau vieni kitus išgirstume, suprastume, visi žiūrėjome Lidijos Laurinčiukienės filmo ištrauką apie keturias skirtingas žmonių kartas, kiekvienai kartai būdingus ypatumus.

Po filmo apžiūros ir aptarimo kibome į darbą. Mokinių apskritojo stalo grupė turėjo paruošti atsakymus į klausimą: „Ką duoda vaikui tėvų ir mokytojų bendradarbiavimas?“ Mokiniai teigė, kad bendradarbiaujant tėvams ir mokytojams, „labiau pasitikima mokytojais“, „galima pasiekti bendrą tikslą, prieiti bendrą nuomonę“, „nebijoma aptarti įvairių įvykių su tėvais ir mokytojais“. Tėvų buvo prašoma išsakyti lūkesčius mokyklos atžvilgiu. Jie pabrėžė, kad norėtų, jog jų vaikas mokytųsi saugioje aplinkoje, būtų taikomos šiuolaikinės programos, mažesni krūviai, lygiaverčiai mokytojų ir vaikų santykiai… O mokytojų buvo klausiama „kokios bendradarbiavimo su tėvais problemos?“ Jie teigė, kad „ne visada sutampa ugdytojų požiūris į vaikų auklėjimą“, „kartais tėvams trūksta pozityvumo bei tolerancijos vertinant mokytojo darbą, kartais tėvams ir mokytojams trūksta tarpusavio pasitikėjimo“.

Mokytojos, vedusios renginį, visų susirinkusiųjų klausė, ką reikia daryti, kad bendradarbiautume, o ne tik bendrautume? Įvardijus šį klausimą, buvo prašoma, kad visi pagalvotų ir parašytų, kaip įgyvendinti savo svarbiausius lūkesčius, ką konkrečiai galima padaryti, kad vyktų tas pozityvus dialogas, bendradarbiavimas. Mokytojų, tėvų ir mokinių grupių nariai tarėsi, kokie bendravimo, bendradarbiavimo, mokymo būdai / metodai būtų pageidaujami. Mokinių grupė su šypsenomis veiduose pristatė savo bendrą mintį – prašymą, kad visi suaugusieji mokytųsi naudotis išmaniosiomis technologijomis – bendrautų Facebook, Skype, Twitter, Mano dienynas, Google+ ir kituose socialiniuose tinkluose. Savo norą pagrindė tuo, kad jie yra „Z“ kartos vaikai ir suaugusieji turėtų prie jų prisitaikyti. Vyresniųjų karta – tėvai siūlė, kad būtų daugiau bendrų sportinių ir kitų teminių renginių, išvykų, atvirų mokinių pamokų tėvams, kad geriau besimokantys padėtų silpniau besimokančiam. Mokytojų grupė pateikė, kad reikalingas „tėvų savanor
iavimas organizuojant ir vedant įvairius neformalaus ugdymo užsiėmimus“ ir kad „klasės tėvai aktyviau spręstų iškilusias problemas“.

Mokinių, tėvų ir mokytojų lūkesčius apibendrino progimnazijos psichologė Daiva Šidlauskienė. Buvo galima pastebėti, kad visos trys dialogo dalyvių grupės dažniausiai kalbėjo apie pozityvių tarpasmeninių santykių poreikį – išklausymą, girdėjimą, supratimą, pasitikėjimą, toleranciją kitokiai nuomonei, bendro visos mokyklos bendruomenės tikslo siekimą. Specialisto apibendrinimas buvo papildytas renginio vedėjų pateiktu 2009 – 2013 metais Lietuvoje atliktu „Pozityvaus dialogo, bendradarbiavimo tarp vaikų ir suaugusiųjų nauda“ tyrimu. Rezultatai parodė, kad „Lietuvos mokyklų ir tėvų bendravimas kol kas netampa bendradarbiavimu“. Renginį vedusios mokytojos visiems priminė, kad „šis renginys buvo gražaus bendradarbiavimo ir pozityvaus dialogo pradžia. Apie tai kalbėti turi mokytojai pamokose, auklėtojai klasių valandėlių ir tėvų susirinkimų metu, mokytojai ir tėvai įvairių susitikimų, konsultacijų metu. Apie tai turime kalbėti savo šeimose kasdien.“

Nors Lietuvos tyrimo rezultatai ir ne patys geriausi, visgi šio renginio dalyviai vieningai pritarė, kad pozityvus mokytojų, mokinių ir jų tėvų dialogas įmanomas.

Pozityvaus dialogo susitikimo pabaigoje visi renginio dalyviai išlankstė lėktuvėlius, užrašė ant jų linkėjimus ir pasiuntė vieni kitiems. Linkėjimai patys gražiausi: „Saulės namams, meilės sau ir šalia esančiam Žmogui!!!, „Tegul išsipildo visos Jūsų svajonės!!!“ ir panašūs. Vadinasi, išsikalbėjome, vieni kitus geriau supratome, susidraugavome. To ir buvo siekta.