Silpniausia švietimo politikos grandis – įgyvendinimas

Pirmą kartą Lietuvos rezultatai buvo įtraukti į bene svarbiausią EBPO švietimo srities leidinį „Education at a Glance 2016“ (liet. „Žvilgsnis į švietimą“). Praeitą savaitę vyko pasaulinis šio leidinio pristatymas ir ta proga Švietimo ir mokslo ministerijoje surengtas Lietuvos duomenų aptarimas.

Šiame svarbiame renginyje, nors buvo kviestos visos, sugebėjo savo atstovus atsiųsti vos trys partijos. Suprantama, rinkiminis laikotarpis ir rasti galimybių sudalyvauti renginyje nėra lengva, bet juk čia ne eilinis „žvilgsnis į švietimą“… Žiniasklaida ypatingo dėmesio šio tyrimo duomenų pristatymui taip pat neskyrė, rodos, lyg nieko ir neįvyko.

3 „geros naujienos“ ir iššūkiai

Pirmoje renginio dalyje EBPO ekspertas Thomas Weko trumpai pristatė pagrindines išvadas, kurias, remdamasis ir kitų tyrimų rezultatais papildė ŠMM strateginių programų skyriaus vedėjas Ričardas Ališauskas. Kaip ir dera mandagiam svečiui, Thomas pradžioje įvardino 3 mūsų švietimo sistemos stiprybes, kuriomis galime džiaugtis:

1. didelė vaikų įtrauktis į ankstyvąjį ugdymą ;
2. didelis procentas žmonių, turinčių bent vidurinį išsilavinimą;
3. ir kaip visada – didelė aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių dalis.

Geros, nors ne visai naujienos, bet visuomet svarbu dar kartą išgirsti patvirtinimą. Dėl dalies šių „gerovių“ Lietuvoje vis dar vyksta aršios diskusijos, ypač aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų skaičiaus. Valstybei naudinga turėti daug išsilavinusių piliečių, bet išsilavinusių realiai, o ne „ant popieriaus“. Galvodami apie aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių skaičių, turime nepamiršti, jog to, ką daro dalis aukštųjų mokyklų, aukštuoju mokslu liežuvis neapsiverčia vadinti.

Po gerų naujienų perėjome prie finansavimo klausimų, kur esame stipriai atsilikę nuo EBPO šalių vidurkio. Atsiliekame pagal švietimui skiriamų lėšų kiekį nuo BVP (ir dar nemažą dalį vėjais paleidžiame), vienam mokiniui (tiek pradiniame, tiek viduriniame, tiek aukštajame moksle, tiek imant visų vidurkį) tenkanti pinigų suma, lyginant su vidurkiu, yra mažesnė daugiau nei 1.5 karto.

Vėliau vykusioje ekspertų diskusijoje T. Weko pateikė daugiau analizės rezultatų bei paminėjo EBPO matomus didžiausius iššūkius Lietuvos švietimo sistemai. Tik keli jų:

1. mokinių rezultatai (remiantis PISA) atsilieka nuo EBPO šalių vidurkio, o taip pat ir nuo visų kaimyninių valstybių;
2. mokyklos esmė vis dar išlieka pasiruošimas egzaminams, o ne realių kompetencijų įgijimas;
3. suaugusiems trūksta gebėjimo spręsti problemas (remiantis PIAAC);
4. aukštas mokytojų amžiaus vidurkis (41 proc. Lietuvos mokytojų vyresni nei 50 m. EBPO šalių vidurkis – 30 proc.);
5. tarptautiškumo trūkumas Lietuvos aukštajame moksle.

Ką galima daryti?

Variantų yra įvairių, tikslas gali būti pasiekiamas skirtingais keliais. Svarbiausia, galvojant apie priemones remtis duomenimis ir nustoti išradinėti dviračius (EBPO ataskaita stipriai prisideda prie abiejų). Kai paklausiau Thomo, į kurias valstybes mums derėtų žiūrėti ir siekti perimti gerąsias patirtis, atsakymas buvo paprastas (ne, ne Suomija) – Estija ir Lenkija. Tiek kultūriškai, tiek probleminiu kontekstu panašios į Lietuvą valstybės, kurios per pastaruosius metus savo švietime padarė didžiulius proveržius.

Savo ruožtu, pasidalinsiu keliais siūlymais, kurie galėtų prisidėti prie Lietuvos švietimo sistemos gerinimo:

1. Nuosekliai daryti mokyklas savarankiškesnes. Visų pirma, daugelis pažangių valstybių (įskaitant ir tą pačią Suomiją) suteikia gerokai daugiau laisvės pačioms mokykloms. Nereikia imti ir dabar visiems tai padaryti, tačiau palaipsniui, suteikiant daugiau laisvės priimti finansinius, personalo, ugdymo turinio sprendimus mokykloms, demonstruojančioms gerus rezultatus mes pagaliau įgalintume pačią pedagoginę bendruomenę.

2. Mokykloms turi vadovauti tinkami asmenys. Verslas žino, koks svarbus kiekvienai organizacijai yra vadovas, o štai švietime, kartais tai pamirštama. Nors įvairūs tyrimai rodo, kad nuo mokyklos vadovo gali priklausyti net 40 proc. mokinių pažangos. Atrenkant mokyklos vadovus turi dalyvauti ir tėvai, ir mokiniai ir socialiniai partneriai, o vadovų atestacija turi vykti vertinant vadovo darbą jo darbo vietoje.

3. Atnaujinti švietimo kokybės užtikrinimo sistemą. Lietuvoje bendrojo ugdymo įstaigų išorinis vertinimas įteisintas 2007 m. iki dabar mes sugebėjome įvertinti vos kiek daugiau nei 40 proc. mokyklų (vokiečiai per 7 metų laikotarpį įvertino 100 proc….).

4. XXI a. reikalingų kompetencijų ugdymas. Tam, kad vaikai būtų ugdomi šių kompetencijų, pirmiausia, reikia užtikrinti, kad jas turėtų patys mokytojai. ŠMM šiuo metu kaip tik rengia vidutinės trukmės ir ilgalaikius kvalifikacijos kėlimo prioritetus, tad tai gali tapti pirmu realiu žingsniu sprendžiant šią problemą. Bet, žinoma, kol nebus iš esmės reformuota pedagogų rengimo sistema („didžiausia beprotybė yra nuolat darant tą patį tikėtis kitokių rezultatų“), tol vargu ar sulauksime proveržio.

5. Aukštųjų mokyklų tinklo konsolidacija. Mes esame per maži ir per daug išsibarstę, kad būtume įdomūs ir konkurencingi. Turime sutelkti savo mokslinį potencialą, nes tik tuomet galėsime tikėtis proveržio.

Įgyvendinimas, įgyvendinimas ir dar kartą įgyvendinimas

Lietuvos švietimo ekspertai, dalyvavę diskusijoje vardino, jog daugiausiai problemų švietime turime, nes nesame įsivardiję aiškios švietimo vizijos. Sutinku su šia pozicija tik iš dalies, nes jei iš tiesų norėtume matyti bendrą švietimo tikslą, tai jį ir matytume. Jis yra užkoduotas ir Lietuvos pažangos strategijoje 2030 (be švietimo ten išvis nė iš vietos), ir Valstybinėje švietimo strategijoje mes galime jį nujausti, o jei ir dar trūksta – tai galima pasižiūrėti į Geros mokyklos koncepciją.

Tarptautiniai ekspertai dažnai giria Lietuvos strateginius dokumentus ir labai dažnai siūlo daugiau dėmesio skirti politikos įgyvendinimui. Neabejotinai, čia turime būtent šį atvejį. Susitarti dėl galutinio tikslo reikia, bet jei mes nepradėsime įgyvendinti visų savo strateginių susitarimų, tai prieš kitus rinkimus bandysime susitarti iš naujo. Mūsų dokumentuose numatytas integruojantis skirtingus dalykus ugdymas (bet bendrosios dalykų programos tam nepritaikytos, mokytojai nemokomi to daryti) ir individualizuotas mokymas bei pažangos vertinimas (bet ir vėl per mažai žmonių, tai geba daryti) ir t.t.

Tad kol mūsų siekiai nebus apibrėžti laike ir neturės konkrečių rodiklių, kol nuolat nematuosime savo pažangos ir priimdami sprendimus nesiremsime duomenimis, tol nei vizija, nei narystė EBPO, nei naujas ministras nepadės.

Asociacijos „Žinių ekonomikos forumas“ direktorius

Arminas Varanauskas