Ukrainos ginklavimas – pleištas tarp JAV ir ES?

Vidmantas Valiušaitis | Laisvoji banga

Praėjusią savaitę Amerikos kongresas didele balsų dauguma priėmė rezoliuciją, raginančią prezidentą Baracką Obamą pradėti ginklų tiekimą Ukrainai. 348 kongreso atstovai balsavo už rezoliuciją. Vos 48 – prieš. Rezoliucija nėra įpareigojanti, tačiau rimtas politinis spaudimas Baltiesiems rūmams akivaizdus. Kokios galimos vienokio ar kitokio prezidento sprendimo pasekmės? – „Laisvoji banga“ pasiteiravo filosofo ir politikos eksperto Kęstučio Girniaus.

– Sunku pasakyti, ką darys prezidentas. Manau, jis bus linkęs laikytis senosios savo politikos. Ukrainos kariuomenės ginklavimas, jo nuomone, yra nenaudingas, neproduktyvus veiksmas. Jeigu jis ir nutartų siųsti ginklų, tai ginkluos minimaliai. Ir tai dėl keleto priežasčių. Pirma, jis turi abejonių ar Ukrainos ginkluotosios pajėgos yra pakankamai parengtos, pakankamai drausmingos, ar jų vadovai yra tinkami. Antra ir, manau, pagrindinė priežastis – Rusijos nusistatymas vadinamųjų Luhansko ir Donecko respublikų atžvilgiu. Rusija siekia užsitikrinti, kad tos respublikos išsilaikytų. Net jei Ukraina sustiprėtų ir pradėtų aršiau pulti, reakcija iš Rusijos būtų gerokai didesnė. Kitaip sakant, ginklų tiekimas geriausiu atveju sustiprintų Ukrainos ginkluotąsias pajėgas, bet jos niekada nebūtų pakankamai stiprios, kad galėtų pasiekti karinę pergalę. Siekiant pergalės kariniais veiksmais arba paaštrėjus mūšiams, sumažėja tikimybė pasiekti diplomatinį, politinį sprendimą. O to siekia ir B. Obama, ir Europos Sąjunga.

– Balsavimo Kongrese rezultatai rodo, kad ginklų tiekimui pritaria ne tik respublikonai, bet ir didelė dalis demokratų. Net ir rezoliucijos iniciatorius buvo demokratas. Tuo klausimu esama nesutarimų ir prezidento administracijoje.

– Čia jautrus klausimas. Ir ginklų tiekėjai turi savo argumentų. Vienas iš pagrindinių yra tas, kad geriau ginkluota Ukrainos kariuomenė galėtų kovoti sėkmingiau. Rusijos kariuomenė tuomet patirtų daugiau nuostolių, žmonės Rusijoje būtų nepatenkinti, didėtų spaudimas Vladimirui Putinui nutraukti karinius veiksmus. To irgi visiškai ignoruoti negalima. Yra žmonių, kurie laikosi tokio nusistatymo. Bet aš manau, kad B. Obama supranta du dalykus. Pirmas, kad karais nieko nelaimės. Amerika nėra laimėjusi jokio karo nuo Golfo įlankos karo 1991 metais. Ji praktiškai pralaimėjo ir Afganistane, ir Irake. Intervencija į Libiją irgi buvo visiškai nenaudinga. Kariniai sprendimai nelabai veiksmingi. Dar svarbiau, manau, strateginiai sprendimai. Amerikos pagrindinis dėmesys ir rūpestis – Kinijos ginklavimasis, jos gana agresyvūs veiksmai Pietų Kinijos jūroje. Visas šis regionas yra įsitraukęs į labai rimtas ginklavimosi varžybas. Manau, kad Amerika jaučia, jog tam turi skirti pakankamai dėmesio. Be to, sprogsta visi Artimieji Rytai. Jau vyksta Saudo Arabijos intervencija Jamene. Ir ji vyksta itin plataus masto, sakyčiau, tai pilietinis ir religinis karas tarp šiitų ir sunitų. Praktiškai, nuo Irano, Irako iki Jemeno, Sirijos, net iki Libijos. Ir tai reikalaus itin didelio prezidento dėmesio. Konfliktas Ukrainoje, nors yra rimtas reikalas ir Amerika nežiūri į jį pro pirštus, vis dėlto Amerika, manau, suinteresuota, kad jis kuo greičiau nurimtų arba bent jau neįsiliepsnotų.

– O – Europos Sąjungos veiksnys? Ar jos pozicija turi reikšmės Amerikos prezidento nustatymui?

– Aš manau, kad tai labai svarbus veiksnys. Iki šiol, net ir ūkinių sankcijų atžvilgiu, buvo labai stengiamasi, kad Amerika ir ES veiktų vieningai. Beveik visos ES valstybės, išskyrus Lietuvą, yra aiškiai pasisakiusios prieš ginklų tiekimą. Net Didžioji Britanija, kuri karingai remia Ukrainos valdžią, labai smarkiai ir piktai kritikuoja V. Putiną, mano, kad Ukrainos kariuomenės ginklavimas yra klaidingas žingsnis. Esama ritmo pavojaus, kad jei staiga Amerika pradėtų ginkluoti Ukrainą, būtų įvaromas pleištas tarp ES ir Vašingtono. Ir tai suteiktų galimybę V. Putinui ir Rusijai labiau skaldyti Vakarų vienybę, bandyti vilioti savo pusėn kai kuriuos labiau abejingus ES narius. Manau, kad šie politiniai sumetimai yra labai svarbūs.

– Koks Lietuvos vaidmuo ir reikšmė šioje byloje? Mes labai aktyviai ir drąsiai reiškiame nuomonę. Tačiau praėjusią savaitę net ir rimta Amerikos spauda pažėrė kritikos Lietuvos prezidentės ir užsienio reikalų ministro adresu, dėl perdėm radikaliai reiškiamų pozicijų.

– Manau, kad ta kritika yra teisinga. Prezidentė ir užsienio reikalų ministras yra perdėm įsijautę į Ukrainos ir Vakarų valstybių vertybių gynėjų vaidmenį. Ir kartais pradeda kalbėti beveik neatsakingai. Pavyzdžiui, kai prezidentė Rusiją pavadino teroristine valstybe. Tai apibūdinimas, kurio jokia kita šalis nevartoja. Gali sakyti, kad Rusija yra agresorė, imperialistė. Bet imperializmas ir agresija nėra terorizmas. Lietuva pradėjo didžiuotis, kad ima ginkluoti Ukrainą. Šiuo atžvilgiu ji eina prieš ES konsensusą. Kai kitais atžvilgiais ji labai smarkiai skatina jo siekti.

Lietuvos pastangos ginkluoti Ukrainą, žinoma, yra tik simbolinis žingsnis. Kadangi Lietuvos ginkluotė yra prastesnė nei tai, ką turi Ukraina. Tai padėties nepakeis. Tačiau toks žingsnis, manau, gali kelti susirūpinimą ir šiokį tokį nepasitenkinimą ES. Lietuva sako, kad reikia vieningo susitarimo. O kai jo nėra – pradeda veikti vienašališkai.