Istorijos puslapiaiNAUJAUSIOS ŽINIOSSukaktys

115 metų, kai gimė (1904) karaimų poetas Šelumielis Lopato

Vienas žymiausių Panevėžio karaimų buvo Š. Lopato.  Nors jis gimė Trakuose  aktyviausi gyvenimo metai praėjo Panevėžio mieste. Jis miestą garsino savo sąžiningu darbu,  ypač aktyvia visuomenine veikla ir puikiais eilėraščiais.

Šelumielis gimė 1904 metais gegužės 14 dieną. Jo gimtosios vietos – tai gražus Trakų kraštas.  Jo tėvas buvo batsiuvys. Pagal carinės Rusijos  luomines  tradicijas buvo  įvardijamas kaip miestietis.   Jo šiema buvo neturtinga. Tėvas buvo vedęs Mariją Dubinskaitę. Ji buvo kilusi iš Trakų. Šeima buvo pakankamai gausi. Joje augo šeši vaikai.  Už jį vyresni buvo brolis ir sesuo.  Brolis nuskendo Galvės ežere ir motina dėl to labai pergyveno. Tai visai pakirto jos sveikatą.  Ji mirė 1911 metais. Vaikai liko našlaičiais. Tuo metu vyriausiai seseriai buvo tik 11 metų. Jauniausia sesuo neturėjo dar ir metų.  Mažais vaikais tėvui buvo gana sunku rūpintis. Jis vedė antrą kartą. Jo antrąja žmona tapo jau panevėžietė Rita Timinska. Karaimų šeimose buvo tradicija vesti tik savo tautybės asmenis.   Naujoje šeimoje dar gimė 6 vaikai. Bet išgyveno tik 3 dukterys.  Nuo mažens Šelumielis pasižymėjo išskirtiniais gabumais ir jį buvo nuspręsta siųsti mokytis. Tėvas norėjo, kad jis būtų dvasininku.  1911- 1915 metais jis mokėsi Trakų karaimų pradinėje mokykloje. Baigė keturis pradinės mokyklos skyrius.  Mokyklą baigė vienais penketais ir su pagyrimu. Pirmo pasaulinio karo metais Šelumielis buvo išvykęs gyventi į Peterburgą pas tėvo brolį  ir mokėsi berniukų gimnazijoje. Greitai į Peterburgą atvyko ir berniuko šeima.  Karo metais čia pragyventi buvo sunku. Gimnazijos nepavyko baigti. Šeima iš Peterburgo išsikraustė   į Krymą.  1916- 1920 metais jis mokėsi   Aleksandro dvasinėje mokykloje. Joje mokėsi  kartu su būsimuoju karaimų dvasininku Simonu Firkovičiumi.   Ta mokykla buvo Eupatorijos mieste. Tai kurortinis miestas  Krymo regione. Miestas savo istoriją skaičiavo jau apie 2500 metų. Visi jo mokymosi dalykai buvo įvertinti puikiais pažymiais. Nors buvo dvasinė mokykla, bet joje buvo mokoma ir daugelio pasaulietinių disciplinų. Didelis dėmesys buvo skiriamas matematikos mokslams, pasaulio pažinimo mokslams. Būsimieji dvasininkai buvo mokomi ir vokiečių kalbos. Nebuvo kreipiamas dėmesys, kad carinė Rusija pirmąjame pasauliniame kare kovojo prieš Vokietiją.  Besimokantys dvasinėse mokyklose buvo atleidžiami nuo mobilizacijos į carinę kariuomenę. Okupuotų kraštų  gyventojai nelabai norėjo kariauti už Rusijos caro interesus. Mokyklą baigė 1920 metų gegužės 20 dieną. Jo elgesys visose mokyklose buvo įrašomas kaip pavyzdingas.

1920 metais grįžo  į Lietuvą. Įsidarbino Pasvalio intendantūroje. Jis dirbo raštininku. Pradėjęs  nuo jaunesniojo raštininko  greitai tapo vyresniuoju raštininku.   Tuo metu labai trūko raštingų žmonių. Nuo 1922 metų gyveno ir dirbo Panevėžyje. Čionai dirbo Panevėžio apskrities žemės tvarkytojo raštinėje vedėju. Išeinant iš darbo išduotoje charakteristikoje jis apibūdinamas kaip puikiai su darbu susitvarkantis asmuo. Aktyviai įsijungė į visuomeninę veiklą. Buvo vienas iš ,, Onarmach“ draugijos įkūrėjų.  Dirbo šios draugijos sekretoriumi. Karaimų bendruomenėje atliko ir dvasininko pareigas. Jis laikydavo pamaldas kenesoje.  Ypač  aktyviai dirbo su jaunimu. Juos įtraukė į aktyvią veiklą.  1922-1923 metais mokėsi miškų technikų mokykloje Panevėžyje. 1923 metais liepos 1 dieną baigė šią mokyklą.  Pagal specialybę buvo miškininkas. Jam buvo suteikta miškų techniko pirmo laipsnio kvalifikacija.Ši mokykla rengė labai reikalingus  specialistus jaunos valstybės  ūkiui. Nepriklausomoje Lietuvos valstybėje reikėjo vykdyti miškų reformą. Miškų ūkis buvo nualintas karų ir carinės Rusijos imperijos laikų nelabai didelio rūpinimosi šia ūkio šaka. Baigęs šią mokyklą buvo paskirtas dirbti Pasvalio miškininkystės eigulio pavaduotoju, tačiau jam nebuvo lemta ilgai dirbti. Netikėta žūtis po kelių mėnesių nutraukė devyniolikamečio gyvenimą. Miške jis sugavo nelegalius miško kirtėjus ir jie nužudė jaunąjį miškininką. Jo laidotuvėse dalyvavo gausus karaimų būrys. Jis palaidotas Naujamiesčio kapinėse.

Jis pagarsėjo  kaip karaimų poetas. Jo pirmieji eilėraščiai parašyti dar Kryme.  Jo kūryba nėra gausi, bet labai brandi ir melodinga. Per savo neilgą gyvenimo etapą jis kūrė puikius eilėraščius. Jo kūryba spausdinama jau po mirties. Jo eileraščiai spausdinti žurnale  „Onarmach“ ir Lucke leistame žurnale karaimų kalba  „Karaj awazy“ ( Karaimų balsas). Eilėraščiai rašyti puikia karaimų kalba. Kai kurie išversti į lietuvių kalbą. Juos vertė ir žinoma poetė J.Vaičiūnaitė. Eilėraščiuose ypač atsispindėjo apdainuotas gimtųjų Trakų vietovių grožis. Nedaug jam teko gyventi gimtinėje. Kelionės po įvairias vietoves plėtė jo akiratį, bet kartu skatino vis labiau prisiminti savo gimtąsias vietas. Neilgą gyvenimą nugyvenęs Š. Lopato buvo vienas ryškiausių karaimų atstovų Lietuvoje.

Š. Lopato
Poetas Š. Lopato.
 karaimų kenesa Panevėžyje
Senoji karaimų kenesa Panevėžyje.
Š. Lopato laidotuvės
Š. Lopato laidotuvės. 1923 m.

Nuotraukos iš Devoros  Grigulevičienės archyvo.

 

Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas

 Donatas Pilkauskas


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!

Siūlome perskaityti

Panevėžio naujienos

Aukštaitijos naujienos

Komentarai

Lietuvos naujienos

Kultūros naujienos

Laisvalaikis

AINA TV

Istorijos puslapiai

Bendruomenės naujienos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Back to top button