25-erių metų jubiliejų švenčianti Panevėžio kurčiųjų mokykla turi kuo didžiuotis ir pasidžiaugti

Laima LAPĖNIENĖ

Šis rugsėjis Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos (PKNPM) bendruomenei – ypatingas. Mokykla šventė svarbią datą – gyvavimo ir veiklos 25- metį.

Rugsėjo 14 –ąją į mokyklos jubiliejaus šventę rinkosi ne tik visa bendruomenė. Pasveikinti atvyko ir gausus būrys svečių: LR Švietimo ir mokslo ministerijos, miesto savivaldybės, Švietimo ir jaunimo skyriaus atstovai, LR Seimo nariai, Lietuvos kurčiųjų draugijos (LKD) prezidentas Kęstutis Vaišnora, kolegos ne tik iš Vilniaus ir Kauno, bet ir Rygos (Latvija) kurčiųjų mokyklų, socialiniai partneriai, gausus būrys buvusių mokinių, tėvų (globėjų, rūpintojų). Sveikinimus atsiuntė LR prezidentė Dalia Grybauskaitė, JAV ir Lenkijos ambasados.

Šventės rytą rugsėjo saulė nepagailėjo spindulių, todėl šiai progai skirtas renginys vyko ne kaip dažnai įprasta – mokyklos salėje, bet lauke – išpuoselėtose, įvairiaspalvėmis gėlėmis, dekoratyviniais medeliais, simbolinėmis sraigių skulptūrėlėmis pasipuošusiose edukacinėse erdvėse. Ir toks pasirinkimas neatsitiktinis – mokyla šiais metais tapo viena iš gražiausių Lietuvos mokyklų edukacinių erdvių nugalėtoja.

Jubiliejui skirtą šventę pradėjusi PKNPM direktorė Danutė Kriščiūnienė pažymėjo, jog šiame renginyje nėra nei svečių, nei šeimininkų, visi čia esantieji yra tarsi viena šeima per ketvirtį amžiaus susijusi bendrais rūpesčiais, sprendimais, džiugiomis akimirkomis. Direktorė pastebėjo, jog prabėgę penki penkmečiai mokyklai buvo skirtingi: pažymėti šviesiomis ir tamsiomis spalvomis, nuokalnėmis ir pakilimais, tačiau šiandien šviečia saulė ir yra kuo pasidžiaugti. Anot jos, džiugu ir tai, kad mokyklos jubiliejiniai metai pažymėti Lietuvos šimtmečiu ir artėjančiu Popiežiaus vizitu.

Nors tokios šventės neįmanomos be tradicinių sveikinimų, tačiau juos paįvairino ir džiugią nuotaiką kūrė žaismingi ir spalvingi mokinių pasirodymai: mažieji boružiukai, drugeliai, varlytės, žiogai ne tik šoko ir dainavo pasklidę po lauko edukacines erdves, bet kartu su klasės vadovėmis pristatė penkių penkmečių mokyklos veiklą, svarbiausius įvykius. Svečiams koncertavo Panevėžio muzikos mokyklos styginių instrumentų (vadovė V. Luomanienė).

Per šventę buvo prisiminti ir tylos minute pagerbti amžinybėn išėję: mokyklos direktorius MIC dr. Petras Kavaliauskas, mokytojai, darbuotojai, mokiniai, tėvai (globėjai, rūpintojai), geradariai. Nepamiršti ir tie, kurie negailėdami jėgų, sveikatos, laiko savo žinias, išmintį ir širdies šilumą dalina mokiniams. LR Seimo nario P.Urbšio, Švietimo ir mokslo ministrės, miesto savivaldybės mero, Švietimo ir jaunimo skyriaus vedėjo padėkos ir padėkos raštai buvo įteikti mokyklos vadovybei, ilgus metus dirbantiems mokytojams, surdopedagogams, darbuotojams. Visą bendruomenę ir renginio svečius sveikino mokyklos globėjas ir dvasinis vadas – vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. Viena iš PKNP mokyklos įkūrėjų, visą gyvenimą pašventusi kurčiųjų ugdymui surdopedagogė, buvusi direktoriaus pavaduotoja ugdymui Aldona Veronika Vinkšnelienė prisiminė sunkų laikotarpį, kai Panevėžio kurtieji buvo likę niekam nebereikalingi. Ir tik su kunigo marijono Petro Kavaliausko pagalba 1993 m. rugsėjo 13 d. jai pavyko įkurti Panevėžio katalikiškąją kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklą, kuriai kunigas iki 1998 m. ir vadovavo. Mokyklos bendruomenei A. V. Vinkšnelienė linkėjo nebūti kaip žuvims vandenyne – kai didžiosios ryja mažesnes, bet būti kaip medžiams miške, kurie stovi paremdami vienas kitą. Jaudinatis buvo ir buvusių mokinių sveikinimas mokyklai, kurį visų vardu išsakė Otilija Kolodenskytė di Fazio: ,,Mokykla – tai mūsų širdis, mūsų gyvenimas, mūsų antrieji namai.“

Renginio pabaigoje buvo pasodinti savanorio, mokyklos edukacinių erdvių kūrėjo ir puoselėtojo Gintauto Šimkaus bei muzikinių projektų partnerės, dainininkės I. Ulvydaitės Snabaitienės šiai progai dovanoti medeliai. Beje, žinodami, jog mokykla nuolat gražina lauko edukacines erdves, dauguma svečių neabejojo, kad geriausia dovana bus dekoratyviniai augalai.
Pasibaigus dviems oficialiosioms programos dalims Sraigių sodo ir Žaliojo kalno erdvėse, visi renginio dalyviai buvo pakviesti prie šventinio vaišių stalo mokyklos trečiojo aukšto salėje bei valgykloje. Ten prie kavos ir arbatos vaišindamiesi užkandžiais, saldėsiais, vaisiais ir, žinoma, jubiliejiniu tortu galėjo artimiau pabendrauti ir pasidžiaugti.

Kai jau buvo išlydėti paskutinieji svečiai, rūpėjo užduoti keletą klausimų mokyklos direktorei, kuriai mokyklos jubiliejus sutapo su jos vadovavimo šiai įstaigai dvidešimtmečiu.
Kokius pagrindinius akcentus išskirtumėte mokyklos, kuriai jau vadovaujate 20 metų, augime?

Mokyklai niekada nebuvo lengva, tačiau tų sunkumų aš nebijojau. Ir dabar, kai atsisuku atgal, vynioju tuos metus lyg siūlų kamuolį. Daugelis dar prisimena į kokios būklės pastatą teko įsikelti. Tačiau, pavykus paruošti ir įgyvendinti Europos Sąjungos remiamą mokyklos renovacijos projektą, dabar džiaugiamės šviesiomis, šiltomis ir jaukiomis patalpomis, kurios yra renovuotos. Labai reikėjo erdvios mankštos salės, daugiau kabinetų, baldų ir kitų buičiai reikalingų daiktų. Nuoširdaus ir ilgalaikio bendradarbiavimo rezultatas: su JAV ambasada – pastatytas trečiasis mokyklos aukštas, įsigytas mikroautobusas, baldai ir kt. ; su Vokietija – WC renovacija, įsigyti du automobiliai, buičiai reikalingi daiktai, baldai ir kt. ; su Lenkija – daugiau nei dešimtmetį besitęsiantys kultūriniai projektai, su Švedija – metodinė veikla, parama daiktais ir t.t. Ir taip sąrašą būtų galima tęsti dar ilgai. Iš LR ŠMM įsigytas mokyklinis geltonasis autobusas, kuriuo kasdien vežiojami mokiniai. Prieš gerą dešimtmetį pakeista visa valgyklos įranga, atliktas kapitalinis remontas. Dabar vaikams maistas ruošiamas naudojantis tokia įranga, kaip ,,Stiklių“ restorane. Dar vienas ilgai lauktas projektas – mokyklos tvora. Kad ją turėtume, teko organizuoti paramos vakarus, kreiptis į miesto savivaldybę, kol pagaliau pasiekėme tikslą. Dabar mokyklos teritorija yra saugi. Paskutiniaisiais metais buvo susitelkta į lauko edukacinių erdvių kūrimą. Šiandien džiaugiamės ir didžiuojamės įkurtu Sraigių ir Vitaminų sodais, Žaliuoju kalnu, Lauko klase, žaidimų ir treniruoklių aikštelėmis bei kt. Mokyklos kryptis – ne tik sveikatingumo, bet ir estetikos ugdymas. Džiaugiuosi matydama, kad graži aplinka duoda gerus rezultatus mokinių auklėjime. Mokyklos teritorijoje nesimato šiukšlių, patys prisidėdami prie edukacinių erdvių kūrimo, vaikai mokosi tausoti gražią aplinką. O jei dar pradėtume kalbėti apie mokyklinius bei respublikinius projektus ir kitą veiklą, tam neužtektų ir keliasdešimties puslapių.Turime didelę svajonę – išleisti knygą ir tam ieškome rėmėjų.

Tai, kad mokykla suklestėtų, teko įdėti be galo daug jėgų ir energijos. Iš kur jų sėmėtės? Ar nebuvo dienų, kai sviro rankos?
Mane vedė tvirtas tikėjimas, kad pasiseks. Kaip ir šios dienos oras. (Juokiasi).Visi gąsdino, ką darysime, jei lis lietus, geriau lai šventė vyks salėje. O aš nė kiek neabejojau, kad nelis. Taip pat ir dėl mokyklos. Žinojau, kad vaikai turi turėti geras sąlygas, tai taip ir bus. Nes kas tavo mintyse, tas ir realybėje. Negali būti žodžio ,,gal“. Jei reikia – vadinasi, turi būti. Manau, kad tas tikėjimas ir stiprybė eina iš mano šaknų. Visada prisimenu mamos dėdės kunigo Alfonso Lipniūno pasitikėjimą Dievu . Pavyzdys ir senelis – buvęs stambus ūkininkas, kuris, ką sumąstydavo – tą ir įgyvendindavo. Tokia pat buvo ir mano mama. Jei ji ką nors nuspręsdavo – nebodavo jokių kliūčių. Mokykla prieš jubiliejų, jau rugpjūčio pabaigoje, turėjo vos vieną rėmėją. Tačiau, likus savaitei iki šventės, per pusdienį pavyko surasti tiek nuostabių žmonių, kurie panoro mums padėti. Visą tą laiką prašiau mintyse: ,, Dieve, neduok daug, duok tik tiek, kiek reikia. O Tu būsi pats svarbiausias svečias šioje šventėje“. Ir viskas pavyko. Stiprybė yra tikėjime.

Į jubiliejaus šventę atvyko daug Jums svarbių žmonių, jie sveikino, išsakė nuoširdžius linkėjimus, įteikė vertingas dovanas. Be abejonės – tai labai brangu, tačiau kokia dovana iš visų jų – Jums yra pati brangiausia?

Viskas labai svarbu ir brangu. Tačiau visada labiausiai širdį džiugina buvusių mokinių ir jų tėvų (globėjų, rūpintojų) apsilankymas, gražūs padėkos žodžiai. Tai ir yra pati brangiausia dovana. Juk jei mokykloje šiems mokiniams būtų buvę blogai, neatvarytume jų nei su pagaliu. Džiaugiuosi, kad vieni jų mokosi toliau, kiti kuria tvirtas šeimas, augina vaikučius ir vedini jais vėl sugrįžta į mokyklą. Svarbu, kad suvokia, jog šeima yra pati didžiausia vertybė, nes kurčiųjų šeimos tikrai yra labai tvirtos. Malonu, kad apie mokyklą baigusius mokinius nesigirdi blogų atsiliepimų. Džiaugiamės, kai gyvenantieji užsienyje , grįžę į Lietuvą nepamiršta aplankyti mokyklos, savo klasės, sodinto medelio.

PKNPM bendruomenės vardu direktorė Danutė Kriščiūnienė nuoširdžiai dėkoja mokyklos 25 jubiliejinio renginio generaliniam rėmėjui UAB „Aukštaitijos vandenys“. Rėmėjams: UAB „Mažeikių mėsinė“, UAB „Petro mėsinė“, „Panevėžio eglė“, UAB „Tortela“, UAB „JDC“, UAB „Pontem“, UAB „Dagemos konditerija“, UAB „Deimena“, UAB „Panevėžio Citma“, Arūno Čimolonsko ūkio vedėjai Robertai Gasiūnienei, jos kolektyvui, draugams ir pirkėjams, Arūno Čimolonsko ūkiui, Labdaros ir paramos fondui „Maisto bankas“, UAB „Lorebita“ vadovei Reginai Navickienei, Loretai Masiliūnienei – Panevėžio miesto tarybos narei, Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkei, Vidmantai Luomanienei, Panevėžio muzikos mokyklos styginių kvarteto vadovei ir jos vadovaujamiems mokiniams, Visuotinei Taikos Federacijai, Genutei Karklienei, LKD mėnraščio „Akiratis“ redakcijos direktorei, AINA – Aukštaitijos internetinei naujienų agentūrai, Panevėžio miesto dienraščiui „Sekundė“, Emilijai Kriščiūnaitei, Vytauto Mikalausko menų gimnazijos direktorei, Reginai Kliminskienei, Panevėžio gamtos mokyklos direktorei, Genovaitei Lapėtienei, įmonės valgyklos savininkei, Virgilijaus Kazakevičiaus IĮ „Kepyklėlė“, Gitanai Vegelienei, gėlių salono „Juoda Orchidėja“ savininkei, Šimtalapių kepyklėlei, p. Steponui Kubeckui, Aldonai ir Gintautui Šimkams, Justinai ir Aurimui Petrauskams“, p. Ritai Cibulskienei ir Skaistei Cibulskaitei.