Viešbutis „Rambynas“ Panevėžyje

Panevėžio miestą ilgą laiką garsino viešbutis „Rambynas“, įsikūręs Respublikos gatvėje. Įdomi jo

istorija. Tarpukariu minėtą pastatą nusipirko ir jame apsigyveno iš Amerikos grįžusio Rapolo Žitkaus (garsaus fotografo Jono Žitkaus (Žitkevičiaus) brolio) šeima. Vėliau R. Žitkus šiame name įkūrė viešbutį. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, namas nacionalizuotas. Nors dar kurį laiką pirmame aukšte leista gyventi namo savininko giminaičiams, netrukus jie buvo iškeldinti.

Viešbutis pokariu

Sovietmečiu viešbutis „Rambynas“ priklausė Panevėžio m. Vykdomojo komiteto Komunalinio ūkio skyriui. Pokariu Komunalinio ūkio skyriui, be viešbučio, priklausė ir kitos miesto gerove besirūpinusios įmonės: Pramkombinatas, Kuro kontora, Butų ūkio valdyba, Statybos remonto kontora, Kanalizacijos kontora, Gerbūvio kontora, pirtis, Valymo kontora, Inventorizacijos biuras ir Turgaus direkcija.

„Rambynas“ ilgą laiką buvo vienintelis viešbutis Panevėžyje. 1949 m. jo antrame ir trečiame aukštuose buvo tik 9 svečiams skirti kambariai. Ketvirto aukšto vietoje anksčiau buvo palėpė, kur džiovindavo viešbučio skalbinius.

Viešbučio pastatas buvo vienas iš nedaugelio prieškarinių pastatų su centriniu šildymu, jo apšildymui krosnys kūrentos malkomis. Pastate dažnai nebūdavo šilto vandens, kartais neveikdavo vandentiekis. Kambarių lovose kloti šiaudiniai čiužiniai, kuriuos kas tris mėnesius tekdavo perkimšti. Viešbučio klientai maitindavosi greta buvusioje „Oriolo“ (vėliau „Už taiką“) artelės užkandinėje¹.

Viešbučio kasdienybė praeito šimtmečio viduryje

Apie „Rambyno“ viešbučio kasdienybę galima sužinoti iš viešbučio direktoriaus ir buhalterio 1953 m. pasirašyto paaiškinamojo rašto apie įvykdytus metinius planus². Iš jo sužinome, kad 1953 m. „Rambyno“ viešbutyje įrengtas svečių laukiamasis kambarys, pastatyti 4 nauji radiatoriai. Tuo metu jame vienu metu galėjo apsigyventi 58 žmonės. Vienas „lovadienis“ kainavo 7,50 rub. Kambariuose pristačius daugiau lovų, „lovadienio“ kaina sumažėjo. Viešbučio veiklos planas 1953 m. įvykdytas 99 procentais. Čia pat rašte nurodomos tokio rezultato priežastys: „iš viešbučio neiškelti nuolatiniai gyventojai ir iki šio laiko gyvena užėmę 5 kambarius“. Remonto darbai viršyti, nes 1953 m. Panevėžio m. valdžios nurodymu iš viešbučio į gretimus dvejus namus pajungtas vandentiekis: „kadangi elektros motoras yra mažos jėgos tai daug kartų teko remontuoti motorą ir pompą“. Taip pat nurodoma, kad viršytos komandiruočių išlaidos, nes daug kartų teko važinėti į Šiaulių sritį įvairiais darbo reikalais. „Debitorinis įsiskolinimas“ (kai lankytojai sumokėjo daugiau, nei naudojosi viešbučio paslaugomis) susidarė jame apnakvindinus Panevėžio siuvimo fabriko „Nevėžis“ darbininkus. Jų nakvynė kainavo 892 rub.

Iškeldino nuolatinius gyventojus

1953 m. balandžio 2 d. miesto valdžia nusprendė iš „Rambyno“ viešbučio iškeldinti nuolatinius gyventojus³. „Kadangi esamos viešbučio „Rambynas“ patalpos nebepatenkina nakvynės pareikalavimo ir esamas lovų kiekis kai kuriuose kambariuose per didelis, negu kad leidžia sanitarinės sąlygos, tikslu išplėsti viešbučio patalpas, pagerinti jų sanitarinį ir higieninį stovį bei pagerinti svečių aptarnavimą, Panevėžio miesto darbo žmonių deputatų Tarybos Vykdomasis Komitetas nusprendė: 1. Įpareigoti viešbučio „Rambynas“ direktorių Valinevičių padidinti viešbučio numerių skaičių tomis patalpomis, kurias turi užėmę šeimos gyvenančios viešbučio pastate I-ame aukšte. 2. Įpareigoti Butų Ūkio Valdybos viršininką Beliajevą suteikti iki š. m. gegužės mėn. 1 d. viešbučio „Rambynas“ pastate gyvenančioms šeimoms […] kitus atatinkamus butus tam, kad būtų galima įvykdyti viešbučio išplėtimą.“ Tarp įvardytų iškeldintinų trijų asmenų paminėta ir Liucija Žitkevičiūtė.

„Rambyno“ viešbučio sandėlyje

Apie tai, kokiomis sąlygomis gyveno viešbučio gyventojai ir kaip savo veiklą vystė „Rambyno“ viešbučio darbuotojai, galima spręsti iš to, ko būdavo randama viešbučio sandėlyje bei kambariuose inventorizacinių patikrinimų metu. Vienas jų vyko 1953 m.⁴ Tuomet rastas toks ūkinės, administracinės, apgyvendinimo, gerovės ir paslaugų poreikius atitinkantis inventorius: 5 įvairūs antspaudai, 2 skaitliukai, 1 rašomoji mašinėlė, 71 rėmas paveikslams, 20 portretų (?), lenta raktams, 52 kambarių numeriai. Taip pat rasta 14 skardinių kibirų, 2 pjūklai malkoms, vienas mažas ir du dideli bakai vandeniui, 1 medinė „balėja“, 1 vonia, 2 kirviai, 2 kastuvai, 34 termometrai, 45 durų spynos, 5 elektriniai „prosai“ (lygintuvai), 4 praustuvai, 3 elektriniai virduliai, 250 elektros lempučių, 4 elektros „šniurai“ (laidai?), 2 sulankstomi peiliai, 2 grėbliai, 6 „ugniatušiteliai“ (gesintuvai), 253 rankšluoščiai, 3 „elektromotorai“ (įvertinti  2 405, 49 rub.), 30 šepečių,1 „dulkiasiurblis“ (kainavęs 600 rub.), 2 spintos, 15 dviejų dalių spintų, 5 sofos,10 stalinių lempų, 25 amerikoniškos kėdės, 2 „liustrai“ (sietynai), 3 rašomieji stalai, 22 užuolaidos, 1 staltiesė (kainavusi 90,45 rub.), 12 fotelių, 446 paklodės, 1 sieninis laikrodis (pirktas už 375 rub.), 53 kėdės, 1 „nedegama“ spinta, 72 spyruokliniai „matrasai“ (čiužiniai), 30 „popierkrepšių“, 28 veidrodžiai, 30 apvalių ir kt. stalų, 249 užvalkalai, 3 stiklai stalams ir daug kitų dalykų.

Viešbučio plėtra sovietmečiu

Ilgainiui „Rambyno“ viešbučio patalpos plėtėsi. 1957 m. kambariai buvo įrengti ir ketvirtame pastato aukšte. Vėliau viešbutis apėmė du namus. Prijungus gretimų Respublikos 32 ir 34 namų antruosius bei trečiuosius aukštus, 1975 m. atlikus kapitalinį viešbučio remontą, „Rambyne“ atsirado daugiau patogumų: „liukso klasės“ kambariuose buvo vonios, šaldytuvai, televizoriai, telefono aparatai. 1987 m. viešbutyje vienu metu galėjo apsistoti beveik 100 žmonių. Čia veikė bufetas, klientams teiktos įvairios buitinės paslaugos.

Slapti viešbučio apartamentai privilegijuotiesiems

Sąjūdžio metais pradėtos naikinti sovietmečiu kai kuriems valdininkams taikytos privilegijos, spec. viešbučiai, gydymo įstaigos, poilsio namai, parduotuvės, valgyklos ir kt. Panevėžyje panašaus pobūdžio įstaiga veikė „Rambyno“ viešbučio kieme buvusiame priestate, žmonių vadintame „vyriausybiniu viešbučiu“. Šis objektas buvo aptvertas aukšta mūrine tvora ir kasnakt apšviečiamas galingu prožektoriumi. Jį gaubė paslapties skraistė, jis laikytas vos ne kariniu objektu, apie kurį kalbėti ir juo domėtis buvo nevalia.

Sąjūdžio metais žurnalistai, patekę į šį slaptą objektą, ten rado⁵: pastato bendras naudingas plotas 300 kv. m. Pirmajame aukšte – didelis jaukiai įrengtas holas, sanitarinės patalpos su importine santechnika ir glazūruotomis plytelėmis, vyr. administratorės kabinetas, erdvus valgomasis aštuoniems žmonėms, spalvingi vitražai. Čia buvo nepriekaištinga apdaila, kiliminė danga, gražūs baldai, spalvoti televizoriai, telefonai, kaip ir dera aukščiausios klasės viešbučiui. Antrajame aukšte – du spec. viešbučio butai: vienas dviejų, kitas trijų kambarių. Pastato rūsyje –  nedidelė suomiška pirtis, baseinas, erdvus priepirtis ir patalpa poilsiui. Kieme – trijų „boksų“ garažas.

Asmeniniu miesto vadovų nurodymu čia būdavo apgyvendinami aukšto rango svečiai, Sovietų Sąjungos ir Lietuvos TSR ministrai, valstybinių komitetų pirmininkai, Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto sekretoriai bei kiti aukšto rango darbuotojai, taip pat svečiai, atvykstantys į miesto įmones – „Ekrano“ gamyklą, „Auridos“ ir „Lino“ gamybinius susivienijimus.

Vyriausybinį viešbutį aptarnaudavo tik du žmonės: administratorė ir kambarinė-valytoja. Dažnai priestatas mėnesiais stovėdavo tuščias. Trijų kambarių „numeris“ parai kainavo 11 rub. 20 kap., dviejų kambarių – 8 rub. 20 kap. Administratorė žurnalistams prasitarė, kad per visą jos darbo laiką nė vienas svečias, apsistojęs spec. viešbutyje, nėra joms sumokėjęs nė vienos kapeikos.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vienas iš dviejų „Rambyno“ viešbučio pastatų grąžintas sąvininkui⁶. Ten įsikūrė įvairios privačios įmonės. Kitas namas liko valdiškas, jame veikė panevėžiečių pamėgta kavinukė „Pavasaris“, patalpas nuomojasi įvairios miesto įstaigos.

¹ Narečionis R. „O buvo taip“, Panevėžio tiesa, Nr. 52, 1987 m. kovo 14 d.                                                                         ² Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialas, f. 193, ap. 1, b. 25, l. 308–310.                                                    ³ Ten pat, f. 14, ap. 1, b. 82, l. 199.                                                                                                                                             ⁴ Ten pat, f. 193, ap. 1, b. 25, l. 309–312.                                                                                                                                   ⁵ Narečionis R. „Kas ten, už tos aukštos tvoros?“, Panevėžio tiesa, Nr. 225, 1988 m. lapkričio 16 d.                                            ⁶ Jurgėlas G. „Rambynas grąžintas savininkui“, Panevėžio balsas, Nr. 191, 1992 m. spalio 1 d.

Emilija Juškienė

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnioji muziejininkė