Adrenalinas pagal Ničajų

-Ką gali veikt dailininkas mieste? – klausimu į klausimą – ar vis dėlto suderinamos dvi skirtybės – menininkas ir kaimas – toks „retas“, kad beveik viensodžiu galėtų vadintis, atsako Ričardas Ničajus, nevengdamas minties išplėtoti: – Vaikščiot po kavines, bendraut su draugais, stumt laiką ( ir stumdytis ) tarp žmonių. Betgi žmogui reikia tik tiek žmonių, kiek jis pažįsta. O kaime – lygiai tiek pat, kiek pažįsti mieste. Visi likusieji – lyg medžiai, pro kuriuos praeini, nieko apie juos nežinodamas. Tik užkliūva akis, ir viskas.
Žmonių čia, Stultiškiuose ( netoli Upytės ), užtenka, darsyk patikina dailininkas profesionalas, kurio tapyba žavi ir švedus, ir italus, ir norvegus, ir amerikiečius.

GAL IŠ SAPNŲ…

Gyventi tarp ūkiškai, reiškia, visiškai kitaip mąstančiųjų, visiškai nesunku, porina menininkas. Netgi paprasta, jei elgiesi protingai, tai yra, nepostringauji apie meną, kalbi suprantamai: apie bulves, žvejybą, grybus. Ar įdomu? Grybavimas, juokiasi, vienas įdomesnių užsiėmimų.

Apskritai Stultiškiai, anot R. Ničajaus, sanatorija: grynas oras, kūdra, vasarą maudynės rytą – vakarą, pageidauji – tai ir vidurdienį su visais apdarais. Paskui tie drabužėliai džiūsta ant tavęs, kurį laiką maloniai gaivindami. Niekur kitur tokios palaimos nerasi.
-O kūrybai tas rojus nelabai turi reikšmės. Ji juk ateina iš visai kitur: iš perskaitytų knygų, iš sapnų gal… Nors, nieko nesakau, gamta tik padeda: būna, priklysta katė, atrandi, kad jos kailyje – gražūs spalviniai deriniai, ir nutapai kokį įspūdingą darbą. Paskui ta katė serganti numiršta – ir tau tas darbas tampa dar vertingesnis.
GROŽIS – NUO TINGĖJIMO APIMTIES
Beje, į gamtą, kuri dabar tampa mados elementu, nes kiek žinomesniu save laikantis skuba pabrėžti, jog turi sodybą miške, ar prie ežero, dailininkas pasakoja sąmoningai nesiveržęs. Tik, gyvenant mokyklos bendrabutyje, žmona vis paragindavusi: gal vertėtų nusipirkt kokį namuką. Kalbos taip ir likdavo kalbomis, kol vieną kartą aplankė regėjimas.

-Iš tikrųjų tai buvo paprasčiausias gripas, – patikslina, kaip visada šmaikščiai nusiteikęs Ričardas. – Temperatūra gal keturiasdešimt, guliu, ir kaip tik rinkimai, prisimenu, prie mano lovos su urna buvo atėję, pabalsavau – tais metais Landsbergį išrinko, o paskui užplūdo kliedesys: prieš akis pradėjo plaukt sodybos visokios – su kryžiais, be kryžių… Supratau: rasim. Taip ir buvo: su skulptorium Varžinsku važinėdami po apylinkes aptikom šitą vietą. Kaimynai patvirtino, atsieit, girdėję, kad parduoda, bet brangiai prašo. Nieko, sakau, aš duosiu daugiau. Tokia štai istorija. Ir ne šiaip sau: artimas man šitas kraštas, nes iš čia – dar likusi netoliese sodybos žymė, apaugusi medžiais, yra kilusi mano prosenelė. Puipolaitė jos mergautinė pavardė. Čia yra Puipolų. O šitoje, dabar mūsų troboje, gyveno Vertelkos. Stalius. Labai protingai statė. Nekentė televizijos. Neturėjo televizoriaus. Buvo šiek tiek keistas, kelis metus nuo sovietinės armijos slapstėse, sėdėjo bunkery gryčiutėj po grindim. Mirė jisai, o jo moteriškė namus pardavė. Paskui ir jinai greit išėjo.

Ką nors „gadinti“ su kokiais nors miestietiškais pramanais dailininkui nė į galvą nešovė. Koja ilsisi ant paties išmintų takelių, laisvai į žemę pupsi obuoliai, kurių niekas neskuba rankioti, po kiemą ramiai vaikštinėja katės, bėginėja šunelis, tvenkinyje kurkia varlės – laisvė būti! Taip, juokiasi šeimininkas, tupinėjimas apie sodybą priklauso nuo tingėjimo apimties: jeigu labiau tingi, tai pas tave nėra tiek ambicijų, kad būtų taip gražu, kaip pas kaimynus, ar dar gražiau. Todėl ir žolę karts nuo karto paauginantis – ar kas gali uždrausti?

LYG SPECIALIAI – DĖL TAVĘS

Nei pačiupinėsi, nei kaip kitaip apčiuopsi savitą Ričardo gyvenimą – vasarą kurs ugniakurą, virs ryžių košę, gardins ją cinamonu, medituos, žvelgdamas į vandens lelijų guotus savajame tvenkinyje. Ir stebėsis, kad lietuviai per mažai ritualų turį – štai kad ir rytiečiai: su kokiomis ceremonijomis arbatą geriantys.

-Reikia įprasmint laiką, kad nebūtų tuščias. Suplanuot netgi, – sako dailininkas, atskleisdamas dalį savosios gyvenimo filosofijos. – Yra žmonių, kurie, atsigulę vakare, suplanuoja rytojų. Tai labai gerai. Aš irgi, prieš tapydamas paveikslą, mintyse visą eigą sudėlioju – tada puikiausiai sekasi. Užprogramuoji save, ir geriau einasi, nėra atsitiktinumų.
Tiesa, pripažįsta kūrėjas, atsitiktinumai irgi ne visi blogi, bet dualizmas nepadeda. Štai, sumąstei kažką, ir lyg iš dvasios gelmių iškyla kitas variantas. Nei šis, nei tas: nei laisvė, nei nelaisvė, esi priverstas rinktis, galiausiai pasiklysti, ir nukenčia rezultatas.
Gerai, kad to blaškymosi ne per daugiausia. Kūrybos rūmas patikimai suręstas ant kertinių akmenų: etapinių darbų, parodų, knygų, kelionių.

-Negalima sakyt, kad kūriniai paskui neatsikartoja. Esu tapęs begales kartų ta pačia tema, – sako dailininkas. – Neretai tai neišvengiama. Atvažiuoja žmogus ir prašo: „man reikia būtinai to, ką mačiau“.

Kodėl taip prašo – nesunku atspėti: pakeri paveikslo siela. Jis – tarsi gyvas, lyg specialiai dėl tavęs tapytas. Yra tvirtinančiųjų, jog prieš Ničajaus darbus melstis galima – jie sakralūs. Ir, gali būti, nes pats dailininkas nesigina: tapant gera melstis.

JEI KITAME GYVENIME PASISEKS…

Kaip keičiasi pats kūrėjas, vakar save matęs vienaip, šiandien – kitaip?
-Ne kažkiek, – šypsosi. – Dūšia tai nesikeičia. Tiktai žilsta plaukai, retėja dantys. O pats – toks pat: ar tau dvidešimt, ar penkiasdešimt. Jausmai – tie patys. Pernelyg savim nei grožiuosi, nei džiaugiuosi. Stengiuosi ramiai pragyvent šitą gyvenimą. Kitame gal būsiu koks reikšmingesnis. Bet ir kitame gyvenime dar norėčiau dailininku būt – jeigu būtų tokia galimybė. Na, o pastaruoju metu, ypač dabar, daug dirbu: atsikeliu kaip galima anksčiau, įsijungiu radiją ir, kol pradeda anekdotus pasakot, jau būnu kartono prisipjaustęs. Iki pietų spėju daug padaryti. Kartais pasiseka pasiekt rekordą – pavyzdžiui, dešimt darbų per dieną. O kodėl gi ne – turėjau rėmų, dažų.

Nei tai koks degantis užsakymas, nei, pagaliau vidinis įsipareigojimas ar paties sumanyto plano dalis. Paprasčiausias poreikis, paaiškina. Adrenalinas visiems būtinas, tik vieni jo prasimano vienaip, kiti – kitaip, o Ničajus – tapydamas. Nes tas procesas – lyg žaidimas šachmatais – tokia įtampa, pataikyti tiksliai nuslysti teptuku į vaizduotėje kaip tik ten pažymėtą tašką. Štai kur adrenalinas!

IŠGIRSTI KEIKSMAŽODĮ – NEMALONU

Pozityvas. Ramybė. Ima atrodyti, jog šio žmogaus niekas negali išvesti iš pusiausvyros, sunervinti, priversti pratrūkti pykčiu.
Netiesa, sako, gali. Ir vėl pasakoja istoriją.

-Esu gimęs Sibire. Už tvoros buvo barakas, o jame gyvenantys taip „vaizdingai“ keikdavosi, kad aš, pyplys, mokėjau visus įmanomus rusiškus keiksmažodžius. Vienąkart, sėdžiu ant tvoros, ir varau viską, ką moku kažkokiam komjaunimo sekretoriui. Tas dar paprovokuoja: davaj, davaj… Jaučiu, pakelia kažkas už pakarpos – ir į užpakalį. Tėvas išpėrė, močiutė paklupdė ant žvyro – jau mėnulis patekėjo, o manęs niekas nekviečia į namus. Žodžiu, gal iki studijų nedrįsau nusikeikt. Ir dabar man – išgirsti keiksmažodį – nemalonu. Nesu šventasis – kartais ir aš pavartoju, bet neskambiai. Mane tai žeidžia. Lygiai kaip ir vaizdas, kai matai besispjaudantį padarą. Tai suprantu kaip spjūvį tiesiai į žemės širdį. Įdomiausia, kad ne tik suprantu, bet jaučiu… Žodžiu, nepraustaburniškumo negaliu pakęst.

NE PASROVIUI

Pažįstantieji Ričardą Ničajų žino, kaip stipriai jo gyvenimą įtakoja Rytų filosofija. Net sutikęs pirmą kartą pajunta.
-Kartą kalbėjomės su režisieriumi Javaičiu. Klausiu: ką tu jaunystėje esi perskaitęs? Sako, Dostojevskį ir Rytų filosofiją. Aš irgi: Dostojevskį ir Rytų filosofiją. Mes – to paties laikmečio žmonės, prisirinkę tos pačios informacijos. Ir Dostojevskis, ir ta nepažįstama mums gyvenimo samprata tuomet buvo kažkas slapto, draudžiamo, už ką galėjai būti nubaustas, – sako savo kailiu patyręs, ką reiškia drįsti eiti ne pasroviui. – Gavau pylos iš KGB, kad užsiimu tokiais dalykais, iš darbo atleido, bet aš nė kiek nepykstu ant to laikmečio. Kai kuriems žmonėms sovietmetis tapo savotiška spyruokle, kurią užsukus, užvedus, jie būdavo kietesni, ne tokie nuolaidūs sau, mokėdavo pritapti, susitaikyti, priprasti. Tiesa, ir dirbdavo tuo metu mažiau, lengviau.

VAIKAI – GERESNI

Beje, dailininku Ričardas Ničajus tapo be skausmu, be ilgų kankinančių dvejonių. Paprastai. Bet istorija, kaip ir visos, jo pasakojamos, žaisminga:

-Tėvas į anuometinę „Panevėžio tiesą“ sumuštinį buvo susivyniojęs. Sėdėdamas mašinoje – mat buvo vairuotoju, perskaitė, kad bus Dailės mokykla mieste. Grįžo, sako: eisi į dailės mokyklą. Na, tvarkoj, neprieštarauju. Nuėjau. Baigiau. Tada Naruševičius, Beržanskis, Kanaverskytė, Jočys dėstė. Mudviem su tokiu draugu buvo nebloga ateitis prognozuojama. Abu stojom į Dailės institutą, abu neįstojom. Jis tada pasuko kita kryptim, o aš – į Šiaulius, į pedagoginį.

Dvi dešimtis metų mokytojas mokė Upytės A. Belazaro pagrindinės mokyklos mokinukus. Ir, tvirtina, nesibodėjo pedagogo darbo. Deja, visą mūsų susitikimo laiką puošęs pokalbį šviesaus humoro gaida, užklaustas apie jaunąją kartą, jos perspektyvas, surimtėja:
-Kantrybė. Atlaidumas. Tolerancija – štai mokytojo bruožai. Vaikai šiais laikais žymiai geresni, negu mes. Imlesni, gabesni, tiktai jiems, kaip ir mums, trūksta pinigų. Matau: gabieji neįstengia studijuoti – įstotų, neturi galimybių pragyventi, yra priversti su tėvais glaustis tame pačiame ankštame butuke, mokytis paprasčiausio amato čia, kad išgyventų. Graudu, kad menas liaudžiai ne kiek priklauso, kiek nereikalingas.

 

Ingrida Paškauskaitė

 


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite:

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *