Agnė Pimpytė. Savarankiškas darbas – ne samdomas: kodėl skirtumas svarbus mokesčių politikai?

Gyventojų pajamų mokesčio (GPM) reforma, kuria siūloma individualios veiklos pajamas įtraukti į bendrą progresinio apmokestinimo sistemą, iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip didesnio teisingumo siekis. Tačiau ši tariama lygybė, advokatų kontoros „TGS Baltic“ asocijuotosios partnerės Agnės Pimpytės vertinimu, realybėje ignoruoja individualios veiklos prigimtį ir su ja susijusią riziką.

Mokesčių sistema pamiršta veiklos prigimtį

Skirtumai tarp individualios veiklos ir darbo santykių yra ne tik teisiniai, bet ir esminiai savo turiniu. Darbo santykiai grindžiami darbdavio atsakomybe tiek už darbuotojo darbinę veiklą, jos aplinką, krūvį, socialinę apsaugą. Tuo tarpu individuali veikla – tai savarankiška ekonominė veikla, paremta asmenine iniciatyva, rizika ir atsakomybe.

Analizuojant pamatinį individualios veiklos vertinimą, ydinga yra pati įstatymų leidėjo logika sulyginti individualią veiklą su darbo santykiais. Darbo santykių atveju žmogus gauna visą paketą socialinių garantijų – apmokamas atostogas, ligos išmokas nuo pirmos dienos, motinystės ir nedarbo draudimą. Tuo tarpu individualią veiklą vykdantis asmuo dirba savo rizika, be garantuoto darbo laiko, socialinio saugumo ar darbdavio atsakomybės. Nors įstatymo projekte deklaruojama, kad tik 2,9 procentų individualia veikla užsiimančių asmenų patirtų realų mokesčių augimą, tokie skaičiavimai neatsižvelgia į tai, kad net ir tie, kurie nepatenka į aukštesnių tarifų ribas, vis tiek netenka išskirtinumo, kuris iki šiol pripažino individualios veiklos verslo pobūdį.

Svarbu akcentuoti, kad individuali veikla pagal savo pobūdį nėra analogiška darbo santykiams – ji artimesnė smulkiajam verslui. Asmenys, dirbantys pagal individualios veiklos pažymą, dažnai patys investuoja į darbo priemones, neturi pastovaus uždarbio, o jų pajamos neretai sezoniškos ar neprognozuojamos. Be to, jų veikla yra pridėtinės vertės mokesčio (PVM) objektas – tai būdinga verslui, o ne darbo santykiams.

Pavyzdžiui, pagal šiuo metu siūlomą mechanizmą individualią veiklą vykdančiam asmeniui viršijus 75 919,68 Eur pajamų ribą per metus, jau būtų taikomas 25 procentų GPM tarifas. Tačiau kažkodėl nutylima, kad tokias metines pajamas uždirbantis individualią veiklą pagal pažymą vykdantis asmuo tampa PVM mokėtoju, t. y. sumoka į biudžetą 21 procentą pridėtinės vertės mokesčio. Todėl taikyti jiems tuos pačius progresinius tarifus, kurie apima tam tikrais atvejais net 36 procentų GPM tarifą, yra neadekvatus sprendimas.

Nominali lygybė, reali neteisybė

Šiuo metu įstatymų leidėjo požiūris į individualią veiklą išlieka nenuoseklus ir vertintinas kritiškai. Vienose GPM įstatymo nuostatose aiškiai pabrėžiama, kad individualios veiklos pajamos pagal savo prigimtį nėra tapačios darbo pajamoms. Vis dėlto kitose to paties teisės akto dalyse nuosekliai bandoma šias pajamas pritempti arba, kaip teigia reformos autoriai, „priartinti“ prie darbo pajamų apmokestinimo, esą siekiant sukurti socialiai sąžiningesnę mokestinę aplinką.

Reformos iniciatoriai teigia, kad pokyčiais siekiama atitikti Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos rekomendacijas dėl mokesčių progresyvumo. Vis dėlto toks požiūris ignoruoja esminius veiklos pobūdžio skirtumus ir realų socialinį netolygumą. Kitaip tariant, mokesčių sistema tampa „lygiai teisinga“ tik formaliai, tačiau praktiškai išlieka socialiai nejautri ir neskatina savarankiško darbo formų, kurios jau dabar yra mažiau apsaugotos ir dažnai balansuoja ties ekonominiu neapibrėžtumu.

Be garantijų, bet su visais mokesčiais

Jei valstybė siekia suvienodinti skirtingų pajamų apmokestinimą, tuomet logiškesnis ir sistemiškai nuoseklesnis sprendimas būtų individualią veiklą prilyginti ne darbo užmokesčiui, o verslo pajamoms – t. y. pelnui.

Kadangi individualią veiklą vykdantys asmenys dažnai patiria veiklos sąnaudas, investuoja į priemones, rizikuoja neturėdami garantuoto atlygio, jų specifika turėtų būti lyginama su verslu, o ne darbo santykiais. Tokiu atveju taptų prasminga taikyti ir atitinkamus apmokestinimo tarifus – šiandien taikomas 16 procentų pelno mokesčio tarifas, kurį reformos autoriai, nepraėjus ir pusmečiui po naujausio tarifo pakėlimo, pasiryžę didinti iki 17 procentų.

Minėtas metodas ne tik užtikrintų didesnį teisingumą, bet ir padėtų sukurti nuoseklią sistemą, kur veiklos pobūdis atitinka mokestinį režimą, o ne dirbtinai „įrėminami“ pajamų šaltiniai pagal formalų jų pavadinimą.