Agnė Ulbikaitė (7 kl.)

Literatų vadovė, bibliotekininkė Raimonda Budnikienė: „ Vieną dieną septintokė Agnė padavė užrašų knygelę ir prisipažino: „Rašau eilėraščius“. Taip paprastai ir netikėtai mergaitė atvėrė  mums savo paslaptingą, kupiną simbolių ir apmąstymų pasaulį“.

„Esu laisva tarsi paukštis. Nuo mažens mane užliūliavo spalvos. Niekada nežiūriu atgal ir į priekį. Moku „skraidyti“ ir džiaugiuosi dabartimi“,  – taip save pristato mėgstanti piešti, groti pianinu,  užsiimti aerobika, sportuoti ir kurti eilėraščius Agnė.

* * *

Žvaigždės –

mamos akys.

Mėnuo –

tėvo veidas.

Prižiūri.

Vėjas –

švelnusis brolis.

Lietaus lašelis

nupraus.

* * *

Maža mergytė

po žemėmis.

Be savo raudonų batukų.

Laikas

Ne jis tave,

bet tu jį vejiesi.

Tie, kurie žvaigždės

mėnesienoje,

jau pasivijo.

* * *

Jei būčiau žvaigždė

nerami, pasiklydusi,

mėnuo mane prižiūrėtų.

Neramią sielą,

norinčią pasiaukoti.

*  * *

Juoda varna

žiūri į mane.

Tartum prašytų.

Mirties demonai

pasiims ją

kaip sakalą.

*  * *

Sustoti.

Užsimerkti.

Išgirsti tylą.

Kaip ji skamba?

Nedrumskite

mano sielos.

*  * *

Nebenoriu aš klajoti.

Nebenoriu savęs ieškoti.

Gurkštelėjau svajonių.

Atsikvėpsiu

sugrįžusi.

*  * *

Fenikso sparnai

susprogo

į tūkstančius dulkių.

Narvas –

vienintelės likimo supynės

nusėtos pelenais.

Vėjas gainioja pelenus

lyg švilpaudamas piemuo

debesis.

Kol užpusto

slieko akis.

Niekada neturėtas.

Pastabioji mirtis

vėl laimėjo.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: