InterviuKultūros naujienosNAUJAUSIOS ŽINIOS

Aktoriai Karolis Legenis ir Petras Šimonis apie spektaklį „Aklieji“ : „Net ir visi „šventieji“ yra akli“

„Spektaklyje „Aklieji“ nuolat ir įvairiomis formomis perklausiama, kur yra žmogiškumo riba, kas ją nužymi, palaiko, atnaujina. Apskritai visas spektaklis vertintinas kaip žmogiškumo degradacijos reprezentacija, kur vienintelis išgijimas – dvasinis praregėjimas.“ – taip praėjusį rudenį Juozo Miltinio dramos teatre pasirodžiusį Artūro Areimos spektaklį apibūdina meno kritikė Akvilė Šimėnienė.

„Aklieji“ – tai bendras Artūro Areimos teatro ir Juozo Miltinio dramos teatro darbas, kalbantis apie mus supančio pasaulio ir mūsų mąstymo reliatyvumą, fizinio pasaulio trapumą ir dvasinį aklumą, į kurį klimpstame, vos tik pasiduodame mums įvairius elgesio ir jausmų modelius primetančiai sistemai. Spektaklis nepaliko abejingų nei teatro žiūrovų, nei kūrybiniame procese dalyvavusios komandos – gana sudėtingą, filosofinį portugalų autoriaus José Saramago kūrinį kartu su režisieriumi bandė atrakinti devyni aktoriai – kai kurie iš jų pirmą kartą susidūrė su Panevėžio teatro scena ir ten dirbančiais kolegomis, kai kurie – atvirkščiai – dar niekada kūrybiniame procese nebuvo susitikę režisieriumi Artūru Areima.

Savo įspūdžiais apie kūrybinį procesą dalinasi jauni aktoriai Karolis Legenis ir Petras Šimonis.

Koks buvo pirmasis jausmas/įspūdis, kai sužinojai, jog esi pakviestas dalyvauti „Aklųjų“ kūrybiniame procese?

Karolis Legenis: Studijų metais buvau nuėjęs į keletą AAT spektaklių. Man jie patiko, nes tai buvo drąsus teatras. Tada supratau, kad visai norėčiau būti tokiame teatre; taip pat atsirado noras kurti kartu su Artūru Areima. Studijų pabaigoje gavau žinutę iš Artūro, jis iškart pasiūlė vaidmenį spektaklyje „Aklieji “. Nebuvo jokio kastingo. Jis nesakė, koks tai vaidmuo, tiesiog pasiūlė. Ilgai nemastęs sutikau. Buvau nustebęs, bet laimingas, nes dirbsiu su žmogumi, su kuriuo noriu dirbti.

Petras Šimonis: Jausmas buvo dviprasmis, nes neseniai buvau matęs, mano nuomone, labai prastą M. Maeterlink „Aklieji“ pastatymą ir medžiaga pasirodė sena ir neverta dėmesio, tačiau žinojau, kad veikiausiai tai bus interpretacija (taip ir įvyko), todėl buvo smalsu gyvai pamatyti, kaip tai daroma.

Ar spektaklio „Aklieji“ kūrybinis procesas davė tau, kaip aktoriui, kokios nors profesinės naudos? Galbūt padėjo pažvelgti į savo profesiją kitu kampu?

K.L. : Aišku, davė labai daug. Daug kontekstų, daug informacijos, filmų peržiūrų, literatūros, įvairių spektaklių iš užsienio peržiūrų. Darbo procese pastebėjau, kad drąsiau jaučiuosi scenoje – nes režisierius leidžia kurti pačiam, leidžia improvizuoti. Tai padėjo dar laisviau jaustis. Pastebėjau, kad režisierius mažai sakydavo asmenines pastabas. Supratau, kad jis nori, kad patys aktoriai atrastų, kaip. Tai užveda. Turi dar daugiau dirbti, kad atrastum.

P.Š. : Kurdamas vagies personažą gilinausi į savanaudžio, gašlaus, nejautraus, šalto žmogaus būvį, tokio personažo dar nebuvo tekę kurti, todėl tai savaime yra naudinga, nauji patyrimai. Pats pastatymas, jo montažiškumas, visur sekanti kamera, gilino supratimą apie vaidybą nelinijinio siužeto medžiagoje, leido išbandyti ką reiškia vaidinti keletą personažų viename spektaklyje bei bendrauti su kamera lyg su gyvu žmogumi. Kinas į teatrą retai sėkmingai inkorporuojasi, todėl buvo įdomu kaip tai veikia/veiks būnant kūrimo procese ir jam pasibaigus.

Ar šis spektaklis/spektaklio tema pakeitė tavo paties požiūrį į visuomeninį/socialinį gyvenimą? Ar tenka dažniau pastebėti „akluosius” savo aplinkoje, eilinėje kasdienybėje?

K.L. : Spektaklis leido suprasti koks pats esu aklas, kiek nesuprantu, kiek ignoruoju, kiek nematau arba matau tik save. Visuomenė yra akla ir kasdien tampa vis aklesnė. Čia nenoriu nieko išskirti. Net ir visi „šventieji“ yra akli.

P.Š. : Manau, kad medžiaga, pagal kurią pastatytas spektaklis, puikiai atskleidžia žmogaus, netekusio laisvės, būvį. Pasimato, ką žmogus iš tikrųjų gali padaryti dėl jam svarbių dalykų, kaip pradeda ignoruoti aplinką, nes paprasčiausiai jo poreikiai nebegali būti patenkinti, viskas pradeda suktis apie „aš“ , „man“. Tikriausiai daugiausia klausimų sukėlė bandymas atsakyti, ar įmanoma būti neaklu, t.y. visuomet sąmoningu, nuovokiu, sąžiningu, tyru, galbūt atsiribojusiu nuo santykių/intrigų/nuomonių raizgalynės. Ieškodamas atsakymo supratau, kad atsikratyti tiek vidinio, tiek išorinio šlamšto galutinai neįmanoma, galima tik stengtis, todėl spektaklis įgauna filosofinę plotmę, nepasiūlo išeities, labiau skatina mąstyti, todėl negaliu įvardyti, ar matau akluosius savo aplinkoje, labiau jų ar savo veiksmus/sprendimus vedančius į tam tikrą aklumą.

Kodėl toks spektaklis , kaip „Aklieji”, tavo nuomone, yra reikalingas šiandien? O gal nereikalingas?

K.L. : Manau, kad reikalingas, nes bent kelioms valandoms sustabdo nuolatinį bėgimą į niekur. Parodo kas vyksta, kaip „aklumo” epidemija, nuolatinis bėgimas paveikia žmones, kokie jie tampa iškrypę, savanaudiški, siekiantys valdžios, meluojantys, egoistiški, šalti, užsidarę, nebemylintys ir nebejaučiantys.

P.Š. : Spektaklis išsiskiria siužetine, technine forma, ko, mano nuomone, šiandienos teatre trūksta. Jaunas žmogus tai mato kiekvieną dieną, o teatras ir turi atspindėti tai, kas vyksta, prijungdamas minčių, padedančių reflektuoti, kur esame. Galbūt vyresnio amžiaus žmonėms tai sunkiau priimti, bet toks gyvenimas, sunku atsikratyti įprastų įvaizdžių, norų ir klišių, prie kurių priprantame. Gyvenimas turi judėti toliau ir juda.

Artimiausiu metu (ir paskutinį kartą šį sezoną didžiojoje Juozo Miltinio dramos teatro scenoje) spektaklį „Aklieji“ bus galima pamatyti vasario 28 d., 18 val.

 

JMDT ir AAT informacija.

Fotografė Laura Vansevičienė

Siūlome perskaityti

Panevėžio naujienos

Aukštaitijos naujienos

Komentarai

Lietuvos naujienos

Kultūros naujienos

Laisvalaikis

AINA TV

Istorijos puslapiai

Bendruomenės naujienos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Komentarų sistema leidžia skaitytojams išsakyti savo nuomonę, pasidalinti įdėjomis, pateikti papildomos informacijos ar pasiginčyti su oponentais. Redakcija pasilieka teisę pašalinti skaitytojų vulgarius, skatinančius smurtą, įžeidžiančius, skatinančius tautinę, rasinę, religinę ar kitokią neapykantą ir grasinančius komentarus.