865408296
„Kūrybiško pasaulio įžvalgų atradėja, daug kur besiremianti savo ar artimųjų patirtimi“.
Dienoraštis, kurio nerašau
Mėgstu knaisiotis senų rakandų krūvose. Gal kai kam keistas tas mano pomėgis. Bet toks jis yra. Daugelis mano bendraamžių kažką kolekcionuoja: vienas renka etiketes nuo mobiliųjų telefonų instrukcijų pakuočių, kitas – picų pardavimo akcijų reklamas, o suolo draugė – nagų lako etiketes… Tik man visa tai atrodo nereikšminga ir nereikalinga. Vis ieškau giliųjų prasmių, kaip juokiasi mano tėtis. Todėl ir užsikaparojau ant aukštelio. Mane ta vieta traukia kaip užkerėta: čia viskas dvelkia paslaptimis, užmena daugybę klausimų… Bandau atkapstyti tai, rasti atsakymus…
Vėl akys užkliūva už seno odinio lagamino. Dar jo nebuvau pravėrusi, nes užrakintas. Spynelė mažutė, bet nė vienas bandytų raktų netiko.
– Ei, Ryti. Padėk! – šaukiu broliui.
– Vėl užsikabarojai? Pati ir nulipk.
– Ne, nulipt ir pati moku. Užlipk čia su tais visais raktais, kurie kabo prie durų ant vinies.
Brolis paklusniai švysteli raktus. Greitai ir plaukų kuodas pasirodo. Jis visada skuba…
– Ko nori? Mama vėl barsis, kai pasirodysi tokia murzė nuo tų dulkų. Kokį čia čemodaną išsitraukei?
– Atrakink. Tu specas, visada tau viskas išeina.
Rytis bando mažuosius raktus. Su trečiuoju pavyksta — atšoka spyruoklė, brolis pakelia lagamino dangtį:
-Dabar tavo stichija. Bent pusdienį bus ramybė. Čiau.
O mano dėmesį patraukia krūvelė sąsiuvinių. Atsiverčiu pirmąjį. Tai mokyklinis dailyraščio sąsiuvinis. Bet kitame lape įdėtas išplėštas puslapis. Kas čia?
2015 m. rugsėjo 15 d.
Šiandien ta diena, kai mano seneliui būtų suėję 120 metai. Visa šeima minime šią dieną, nes tai svarbi diena, ne tik jo gimimo, bet ir grįžimo iš karo. Dabar ir aš jau senelis, tačiau puikiai prisimenu, kaip man, dar mažam vaikui, senelis pasakodavo įvairias istorijas iš karo kasdienybės. Na, taip, gal šios istorijos ir buvo kiek per žiaurios vaiko ausims, tačiau senelis nieko neslėpdavo, nepagražindavo, rėždavo tiesą, nes norėjo, kad aš suprasčiau, ką reiškia gyvybė. Ne kartą ir ne du vis kartojo apie gyvenimo svarbą. Tikriausiai norėjo, kad apie tai kada nors papasakočiau kitiems. Juk ne viską galėjo įvardyti, atvirauti svetimiems.
Lygiai prieš 95 metus mano senelis grįžo iš karo. Tada manęs dar nebuvo, tačiau iš močiutės pasakojimų žinau, kad visi buvo praradę viltį pamatyti senelį. Viena močiutė giliai širdyje tikėjo, kad dar išvys savo vyrą. Ir 1918 metais įvyko stebuklas grįžo jos mylimas vyras — Juozas. Po poros metų gimė mano tėvas — Jonas. Jam taip pat teko paragauti karo skonio. Na, 1950 metais gimiau ir aš. Nuo pat pirmų dienų mane supo mylimi ir artimi žmonės, kurie rūpinosi manimi ir saugojo. Man šiek tiek paaugus, senelis visą savo laisvą laiką praleisdavo su manimi. Nors buvau dar mažiukas, jis man vis kartodavo, kad labiausiai reikia saugoti ir branginti vieną dalyką — gyvybę. Bet tikriausiai aš buvau dar per jaunas tai suprasti. Mano mylimas senelis visada pasakodavo ir pasakodavo apie nutikimus, patirtus karo lauke. Tiesa, jie buvo vaiko ausims per žiaurūs, nes dažniausiai pasakodavo apie savo geriausio draugo netektį. Karo lauke jo geriausias draugas žuvo, tiesiai užlipęs ant minos. Net šautuvas nuo smūgio seneliui buvo nublokštas iš rankų. Ir jis nieko negalėjo padaryti – tik nusibraukti purvą, atsistoti ir išvysti vaizdą, kurį nešiojosi atminty visą likusį gyvenimą. Todėl ausyse skamba senelio žodžiai: „Karas yra žiaurus ir negailestingas dalykas. Jame negailima žmogaus, apskritai gyvybės…” Aš jo žodžius išklausydavau, bet ne viską suprasdavau.
Vieną dieną senelis išėjo ten, iš kur jau niekada negrįžtama.
Tik po kelerių metų aš supratau tų žodžių prasmę.
Supratau, kai netekau mylimo ir artimo žmogaus.. Dabar ir aš turiu anūkų, kuriems pasakoju apie savo senelį. Perpasakoju jo įvairias istorijas ir, žinoma, skatinu gyventi taikiai.
Apsidairau… Atrodo viskas pasikeitę, viskas nebe taip kaip iki šiol. Šis dienoraščio fragmentas mane sužavėjo, pakeitė mano mąstymą į viską, kas supa aplink mane. Man buvo keista, kad tiek laiko šis sąsiuvinis pragulėjo nepaliestas ir dar su tokia svarbia informaciją. Juk tai mano šeimos likimas. Man visada buvo įdomūs seni daiktai, bet kad tokį radinį rasiu savo namų palėpėje, tikrai nesitikėjau!
