AktualijosKultūros naujienosNAUJAUSIOS ŽINIOS

Alaus darykla „Kalnapilis”1902-1940 metais

Pramonė Panevėžio mieste faktiškai kūrėsi tik XIX amžiaus antroje pusėje. 1885 metais dvarininkas Povilas  Puzinas įsteigė kaulų malimo fabriką. 1890 metais tą fabriką nusipirko Troškūnų dvarininkas S. Montvilas ir 1891 metais kovo mėnesį įsteigė mielių ir spirito fabriką.Ši gamykla ilgai buvo seniausia Panevėžio įmonė Ši įmonė šiuo metu jau nebeveikia.

Šimtametę istoriją turi ir alaus darykla “Kalnapilis”. “Kalnapilis” yra seniausia Panevėžio įmonė.

1900 metais gruodžio 14 dieną Panevėžio miesto dūma leido vokiečių aludariui Albertui Foigtui įsteigti ant sklypo Bajorų gatvėje alaus daryklą. Žemė buvo supirkta iš vietinių ūkininkų. Buvo pastatytas trijų aukštų mūrinis namas ir dvi medinės lėdainės.

Alaus daryklos pavadinimą sudaro du vokiški žodžiai “berg” – kalnas ir “schlÖschen” – pilis. Kaip rašė savo atsiminimuose Juozas Jurkevičius, toje vietoje, kur buvo pradėta statyba, stovėjo nemažas kalnas su tuščiu lauku. Netoliese stovėjęs tik vienas namas. Tikriausiai naujai iškilęs pastatas kažkuo priminė pilį ant kalno, tad ir imta vadinti “BergschlÖschen” –  “Kalnapilis”.

 Pagal kai kuriuos šaltinius alaus daryklos įkūrimo data nurodoma 1901 metai. 1902 metais sausio 1 dieną (senuoju stiliumi) Albertas Foigtas pradėjo virti alų. Ta data ir laikoma “Kalnapilio” įkūrimo data. Buvo gaminamas trijų rūšių alus. Populiariausias buvo “Bavariškas” ir “Pilzeno” alus. Įrengimai kainavo 100 tūkst. rublių. Alaus darykla per metus gamino  30 tūkst. kibirų alaus už 30tūkst. rublių. Daryklos savininkas A. Foigtas jau buvo senas ir mirė praėjus keleriems metams po įmonės įsteigimo. Alaus darykla  atiteko sūnui Artūrui.  Jis mėgo linksmą gyvenimo būdą ir nelabai rūpinosi alaus gamyba. 1905 metais pagal notaro patvirtintą sutartį alaus darykla dvejiems metams išnuomota  miestiečiui K. Sprigastui. Vėliau alaus daryklos savininkais buvo vokiečių tautybės asmenys. Iš pradžių juo tapo I. Pramas. 1908 metais I. Pramas įsteigė akcinę bendrovę. Vėliau tarp akcininkų buvo K. Šulcas, P. Zamas ir kiti.  Įdomesnė asmenybė iš alaus daryklos vėlesnių savininkų buvo P.Zamas, 1901 metais pirmasis Panevėžio mieste įsivedęs telefoną.

Iki alaus daryklos įsteigimo per metus Panevėžio mieste buvo suvartojama 8 tūkst. kibirų degtinės už 62 tūkst. rublių. Alaus daryklos įsteigimas turėjo sumažinti stipriųjų alkoholinių gėrimų vartojimą. Net M. Valančius savo blaivybės sąjūdyje pasisakė tik prieš stipriuosius alkoholinius gėrimus. Kompanija nebuvo nukreipta prieš vyną ir alų.

Kaip rašoma 1905 metais išleistoje knygoje “Panevėžys”, alaus darykla turėjo 28 alaus kioskus Panevėžio ir Ukmergės apskrityse. Salyklą gamino iš atvežtinių miežių, nes vietiniai buvo prasti.

Savo atsiminuose Juozas Jurkevičius rašė, kad jo tėvas Jonas Jurkevičius, dirbęs alaus išvežiotoju, 1911 metais gaudavo per mėnesį 15 rublių. Pats Juozas Jurkevičius 1911-1934 m. irgi dirbo alaus išvežiotoju. Jau nepriklausomos Lietuvos laikais alaus daryklos savininkai Isaokas ir Heselis   Chazenai buvo jį nufotografavę ir fotonuotrauką panaudoję reklamai. Juozas Jurkevičius tapo savotišku alaus daryklos simboliu.

Alaus  barus ar parduotuves Panevėžy daugiausiai turėjo vokiečiai. 1909 metais alaus  darykla buvo įvertinta 25 tūkst. 220 rublių. Pagal vertę tai buvo antroji įmonė Panevėžio mieste.

1914 metais alaus darykloje dirbo 15 darbininkų.

1915 metais pravedama alaus daryklos rekonstrukcija.

Jau nepriklausomos Lietuvos laikais, 1920 m. rugsėjo 15 d., bravoras-alaus darykla tuometinių savininkų išnuomojamas S. ir B. Elicurams, F. Reichui, H. ir I.. Chazenams. H. ir I. Chazenai 1924 metais buvo vieni turtingiausių Panevėžio pramonininkų. H. ir I. Chazenai jau valdė 15 aludžių Panevėžyje.  1925 metais alaus darykla turėjo 2048,220 litų grynojo pelno. 1929 metais įmonę galutinai įsigijo H. ir I. Chazenai. Žaliavą  alui gaminti supirkdavo iš ūkininkų. Apynius atsiveždavo iš Čekoslovakijos. Alų gamino 4 rūšių: “Pilzeno”, tamsų, neperšviečiamos spalvos “Stiprųjį”, silpną “Stalo” alų ir stiprų, rusvos spalvos alų “Strong-Ale”. Kaip matome, buvo gaminamas stiprus ir silpnas alus. Jį pilstė į 100-200 litrų talpos statines, kurias gabeno arkliais.

Kaip rašė savo atsiminimuose M. Katelienė, įmonėje dirbusi nuo 1937 metų, gamybą tvarkė meistras Vincas Todovenskis, alaus gamybos meno mokęsis užsienyje. Meistras buvo vienas labiausiai vertinamų žmonių alaus darykloje. Jis tikrindavo miežius ir priimdavo tik geros kokybės. Miežiai buvo išvalomi ir pamerkiami salyklui, vėliau daiginami ir džiovinami. Išdžiovinus gerą salyklą atskirdavo nuo blogo. Alų gamindavo tik iš gero salyklo.

Darbininkų skaičius įmonėje nuolat kito. 1933 metų sausio 1 dieną įmonėje dirbo 12, 1938-aisiais ir 1940 metų kovo mėnesį –  37 asmenys. Alaus daryklos vedėju 1938 metais buvo H. Chazenas. Darykla dirbo viena pamaina. Per 8 valandas paruošdavo 5 tūkst. butelių  alaus. Buteliai buvo 0,38 litro talpos. Juos uždarinėdavo rankomis  fajansiniu kamščiu. Vienas butelis silpno alaus 1938 metais kainavo 45 centus. Alų pardavinėjo Panevėžyje ir aplinkiniuose valsčiuose,taip pat Zarasuose, Rokiškyje bei kitose tolimesnėse vietovėse.

1935 metais alaus darykla jau vadinama “Kalnapiliu” ir turėjo 5% rinkos Lietuvoje. Tai matome iš 1935 metų alaus daryklos ataskaitos Panevėžio apygardos darbo inspekcijai. 1938 metais įmonės pelnas siekė 133 tūkst. litų. Keitėsi alaus daryklos adresas: įmonė pastatyta Bajorų gatvėje, vėliau nurodomas Respublikos gatvės 85-asis numeris, o 1940 metų įmonės ataskaitose jau nurodomas kitas adresas: Taikos alėja 1.

1940 metais birželio 15 dieną prasidėjo sovietinė okupacija. 1940 metais liepos 26 dieną paskelbtas maisto pramonės ministro inžinieriaus Ch. Alperavičiaus įsakymas dėl nacionalizacijos. 1940 metais liepos 29 dieną “Kalnapilis” nacionalizuojamas. 1940 metų rugsėjo 6 dieną direktoriumi paskiriamas Vaclovas Didžiulis, Respublikos laikais alaus darykloje dirbęs paprastu darbininku. Prasidėjo kitas alaus daryklos gyvavimo etapas.

Fotonuotraukose:

Nr.1 Alaus daryklos pastatas. 20 a. pradžia

Nr.2 Darbininkai gamybos proceso metu. 20 a. 4 deš.

Nr.3 Alaus daryklos darbuotojai ir savininkai 1939 m.

 

Nuotraukos iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių

Donatas Pilkauskas

Tags

Siūlome perskaityti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Komentarų sistema leidžia skaitytojams išsakyti savo nuomonę, pasidalinti įdėjomis, pateikti papildomos informacijos ar pasiginčyti su oponentais. Redakcija pasilieka teisę pašalinti skaitytojų vulgarius, skatinančius smurtą, įžeidžiančius, skatinančius tautinę, rasinę, religinę ar kitokią neapykantą ir grasinančius komentarus.