Aleksandrynas- senosios lietuvių raštijos enciklopedija

       JAV Kultūros fondo ir Lituanistikos instituto vardu Čikagoje 1960,1963 ir 1965 m. išėjo trijų tomų leidinys: pirmas tomas 432, antras 498 ir trečisis 4154 puslapių. Šiuose tomuose surinktos, atrinktos ir labai trumpai surašytos praėjusių amžių Lietuvos rašytojų, poetų, spaudos ledėjų, mokslininkų ir mokslo populiarintojų, dvasininkų ir kitų lietuvių veikėjų, palikusių  savo veiklos pėdsakus, susijusius  su lietuviška raštija, biografijomis, su kitų asmenų aprašymais, studijom, paminėjimais. Visa tai galima suvesti į trys reikšminius žodžius: biografijos, bibliografijos ir biobibliografijos.

      Tai lietuviškų raštų ir kartu lietuvių kultūros istorijos vaizdas apimantis beveik 400 metų laikotarpį (1475-1865). Pateikta 370 asmenų paminėjimai. Įžymesnių žmonių kiek plačiau, smulkesnių-bent puslapis. Aleksandrynas yra Vaclovo Biržiškos (1884-1956)  beveik 50 metų darbo ir pastangų vaisius. Jam 1956 m.sausio mėn. pradžioje mirus, veikalas buvo beveik užbaigtas, bet galutinai spaudai neparuoštas.Tą redagavimo ir tikrinimo darbą atliko, likusias spragas užtaisė keletas biografijų ir veikalo spausdinimą prižiūrėjo vyresnis brolis Mykolas Biržiška. Paaukojo  tam daugiau nei keturis brangius paskutinius gyvenimo metus.Išvežtas į ligoninę, dar taisė antrojo tomo korektūrą…

      Trijų tomų leidinį išleido Petras Jonikas, buvęs Lituanistikos instituto prezidentas. Pirmo tomo prakalboje rašė: „ Tas veikalas yra dvigubai svarbus. Viena, jis pirmą kartą mūsų istoriografijoje suburia bei surikiuoja didelį būrį senųjų lietuvių autorių bei rašytojų, jų tarpe ir daugelį lig šiol mažai težinomų arba visai nežinomų, pasklidusių kelių amžių mūsų kultūros dirvonuose ir tartum ten beišnykstančių laiko prieblandoje, sutelkdamas svarbiausius jų gyvenimo duomenis, jų raštų bei juos liečiančios literatūros sąrašus. Antra, veikalas žymiai palengvina įvairius tolimesnius mūsų kultūros tyrinėjimus, patiesdamas jiems tvirtą pamatą svarbiausių duomenų, autoriaus sulasytų kuone per visą jo mokslinės veiklos amžių iš įvairių šaltinių,kurių ne vienas šiandien tyrinėtojams sunkiai beprieinamas arba ir visai nebeprieinamas, žuvęs…“

        Jeigu Aleksandryną profesorius būtų galėjęs baigti rašyti laisvoje Lietuvoje, jis būtų buvęs toks pat, tik gal dar pilnesnis, išsamesnis. Pirmoji redakcija buvo aptvarkyta, dar pasitraukiant 1944 m. į Vakarus.Profesorius į tremtinio lagaminėlį pasiėmė rankraščius ir šiek tiek medžiagos, ką vėliau perrašinėjo, papildė naujais duomenimis Vokietijoje, ypač Baltų Universitete Pineberge. Vėliau darbą tęsė JAV iki mirties.

       Sudėtinga šio rankraščio išlikimo istorija. Dalį rankraščių Vaclovas Biržiška proešišvykdamas iš Lietuvos, paliko saugoti Viekšniuose tėvų namuose gyvenusiai savo buvusiai auklei Onai Butkaitei bei kitiems artimiesiems bičiuliams, tarp jų Vytautui Steponaičiui. Auklės rankose  rankraščiai sulaukė negailestingo likimo: juos prieš savo mirtį sudegino pati auklė… Po karo Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje pradėtas formuoti atskiras fondas. Į kitas bibliotekas profesoriaus rankraštinis palikimas pateko per Juozą Rimantą ir Kostą Korsaką.

       Brolio Mykolo peržiūrėtas ir dar papildytas Aleksandrynas tapo svarbiausiu šaltinių aruodu Lietuvos kultūros  praeičiai tyrinėti. Tai tikra lietuvių senosios raštijos enciklopedija. Leidinys nebuvo pigus pardavimui. Trys tomai kainavo  beveik tiek, kiek geros rūšies prancūziško konjako  trys buteliai. Kažkastaip įvertino knygos kainą… Neturtingiems lietuviams veikalas buvo sunkiai įperkamas. Po dviejų trijų dešimtmečių veikalo reikėjo ieškoti. Aš jo fotografuotiną leidimą, išleistą Lietuvoje 1990 m.  užtikau Panevėžio apskrties G. Petkevičaitės- Bitės bibliotekos mainomų knygų lentynoje…

    Tai ne romanas, nėra įdomus ir nuobodus skaityti veikalas. Parašyta glaustai, sausai, be jokių fantazijų ar mandrų išraitymų. Bet remiantis šiuo veikalų galima parašyti ne vieną knygą… Senosios lietuvių raštijos tyrinėtojams tai didžiulis žinių aruodas.

      Pabaigai verta paminėti, kad profesorius Vaclovas Biržiška veikalą pavadino… savo žmonos Aleksandros garbei. Žmona buvo mylinti, švelni, maloni, rūpestinga, pasiaukojusi, suteikusi vyrui galimybę darbuotis, pasišvęsti savo darbui, atpalaidavusį vyrą nuo daugelio pašalinių rūpesčių ir kasdienybės smulkmenų…

      Aleksandra mirė kepenų vėžiu 1943 m. Kaune, sulaukusi  arti 50 metų. Susirgusią žmoną globojo, slaugė pats Vaclovas. Patį veikalo pavadinimą Vaclovas sugalvojo žmonai Aleksandrai mirus kaip paminklą jos atminimui, jos gerumo ir pasiaukojimo įvertinimui. Tai neišnykstantis liudijimas jųdviejų meilės ir laimingo gyvenimo. Taip mūsų kalboje atsirado naujas žodis ir jo ypatinga prasmė.

      Lietuviškų enciklopedinių leidinių bendradarbis istorikas Pranas Čepėnas rašė: „V. Biržiškos gyvenimas pavydėtinai įspūdingas ir sektinai patrauklus savo meile pasirinktajam darbui, savo pasiryžimu paskutinėmis jėgomis dirbti ir dirbti savo tautos kultūrai. Nedažna mokslo sritis ir nedažnai sulaukia tokio darbo milžino“. Verta priminti, kad Vaclovas Biržiška buvo Lietuviškosios enciklopedijos sumanytojas ir vyriausiasis redaktorius.

Parengė istorikas ir publicistas Juozas Brazauskas