Alvydas Stauskas: „Menui nesvarbu, kokiame kaime gyveni“

Akvarelė. Tapyba. Fotografija. Štai kertiniai akmenys, ant kurių stūkso dusetiškio Alvydo Stausko kūrybos rūmas. Nors darbinė veikla – irgi labai kūrybiška: daugybę metų dėstant dailę, steigiant vieną unikaliausių Dailės galerijų Lietuvoje.

PRIEŠ GIMTINĖS EŽERŲ TRAUKĄ – BEJĖGIS

Dviejų – Lietuvos dailininkų ir fotomenininkų – sąjungų narys, priklausantis ir šalies meno galerininkų asociacijai, gamtos fotografų klubui „Žalias skėtis“ pasakoja: jam išskirtinai pasisekę. Sėkmė aplankiusi anksti – dar visai vaiką – Jaskoniškių kaime, netoli Sartų ežero – Stauskų tėviškėje. Ten gyvenusios kelios garsios giminės šeimos, ir dažnai viešėjusi asmenybė – vienas ryškiausių Lietuvos akvarelininkų, tapytojų Petras Stauskas, Alvydui, savojo autoriteto didybe, daręs neįtikėtiną įspūdį. Meninę prigimtį ugdyti padėjo ir kone laimingas atsitiktinumas – Dusetų Kazimiero Būgos vidurinėje mokykloje dailės mokyta sustiprintai. Šiandien net sunku patikėti, bet nuo 1972 – ųjų. Tai reiškia, kad vietoje vienos, mokiniams tekdavo ne mažiau kaip penkios savaitinės pamokos. Na, o kūrėjo klasė tapo pirmąja dailiokų laida. Tąsyk tikrą aukso amžių išgyvenanti mokykla, kurios duris Alvydas užvėrė baigdamas, netruko jas plačiai atlapoti sutikdama grįžusį – dirbti pedagoginio darbo.

-Kaip galėjau, baigęs tuomet dar Valstybiniu dailės institutu, dabar – akademija vadinamą aukštąją mokyklą negrįžti? Negana to, kad savas kraštas. Ir ne bet koks – su pasakiška ežerų ramybe, miškus gobiančia tyla – aš, dievinantis peizažą, buvau bejėgis atsilaikyti prieš tą mistinę trauką. Be to, esu vienturtis sūnus, – šypsosi. – O kur dar idealios darbo sąlygos – reikėjo dailės mokytojų, darbo užteko ne tik man, bet ir mano bendramoksliui – tikrai meno pasaulio įžymybei Eugenijui Raugui. Buvome toks idėjinis trejetas, gyvas menu: mes abu su Eugenijumi, ir mūsų mokytojas Romualdas Pučekas. Tuo ir dabar gyvi.

Vienu metu mokykloje, mena dailininkas, dirbo net šeši dalės pedagogai. Deja, situacija ryškiai pasikeitė: jei anksčiau Dusetose mokydavosi kokie 800 mokinių, tai šiandien – perpus mažiau. Trisdešimtmetį gyvavusi kilni dailinio ugdymo tradicija subyrėjo. Nebeliko vaikų, sumažėjo darbo mokytojams. Dailės pedagogus gelbėja tai, kad Dusetose veikia meno mokykla, nes bendrojo ugdymo švietimo įstaigoje nebereikia tiek žmonių, kiek reikėjo per trejetą klestėjimo dešimtmečių.

NE „VIENOS VASAROS“ GALERIJA

Taigi, kai Alvydas, pakvietęs į savo personalinę parodą trisdešimtmečio proga, garsiai ištarė – Dusetos turės Dailės galeriją – įsipareigojo. Tuo metu, pats stebisi, tai buvę itin neapdairu, juolab kad tokių tebuvo vos kelios, ir tos pačios – didžiuosiuose miestuose. „Vartų“ – Vilniuje, „Langas“ – ir sostinėje, ir Kaune. Per drąsu buvę svajoti apie bent panašią galimybę Dusetose. Bet, visuomet palankiai menininkus vertinusiam merui „palaiminus“, seniūnijoje naujajam dariniui atsirado patalpos. Budėdavo jame visuomeniniais pagrindais visi idėjos bendraautoriai – ta pati nenuoramų trijulė – Romuladas, Eugenijus ir Alvydas. Ir, skeptikams nusišiepiant, atsieit, tai tik „vienos vasaros“ galerija, ji ne tik išgyveno iki rudens. Plėtėsi. Todėl, kad sumanymas nebuvo tuštybės išraiška – turėję ambicijų kurti meną, visi trys bendraminčiai dar mąstė ir apie galimybę ne tik savuosius – pirmiausia geriausiųjų Lietuvos kūrėjų darbus – parodyti dusetiškiams. Labiausiai – jaunajai kartai, nes, matė: jeigu ir rengiama kokia
išvyka į sostinę, tai dailės galerija į lankytinų objektų sąrašą neįtraukiama. Galiausiai viskas baigiasi įprastai – ilgu siautulingu sustojimu kokiame tuo metu populiariame prekybos ir pramogų centre. Savų dailininkų turėjo – kokia gi galerija be dailininkų? Juk ir tikslas – propaguoti Dusetų krašto kūrėjus. Tokių paieškoti reikėtų – Šarūnas Sauka, Nomeda Saukienė, viso gal trylika, dar kokie aštuoni – fotomenininkai. Galerija netruko tapti savarankiška, savitos struktūros kultūros įstaiga, o prieš pustrečių metų prisijungė naujutėlaitį, už aštuonis milijonus litų pastatytą šiuolaikišką kultūros centrą. Alvydas nepasibodėjo ir administracinio darbo – tapo jos vadovu.

-Nedidelių miestelių kategorijoje – tai viena moderniausių kultūros įstaigų Lietuvoje, – didžiuojasi. – Be galerijos pagrindinės veiklos – parodų rengimo Dusetose, rūpesčio, kad saviškių darbai būtų eksponuojami kituose šalies regionuose – ne tik miestuose, bet mažesniuose miestukuose, gyvenvietėse, šiuo metu mes įnikę į leidybą, plenerų, simpoziumų, susitikimų su menininkais rengimą. Juk dailė – plati sąvoka.

Dar vienas – tęstinis, nuo 2008 – ųjų – galerijos projektas – Dusetų skulptūrų parkas. Jame – akmens, šamoto, medžio dirbiniai.
NUO GYVENIMO NENUTOLSTA

Dabar A. Stauskas nebemokytojauja. Tik direktoriauja. Begalę laiko pasiglemžia administracinis darbas. Pedagoginei veiklai lieka tik simbolinė valandėlė – yra fotografijos būrelio vadovas.

-Fotografija susidomėjau bemokytojaudamas, – pasakoja. Parengiau darbą „Gamtos formų stebėjimas ir pritaikymas dailės pamokose“. O ciklą „Vandens metamorfozės“ jau fotografuoju gal visus septyniolika metų. Menines fotografijas kurdamas ieškau mikropasaulio įvairovės, grožio, faktūrų, kompozicijos, ritmikos. Bet nuo gamtos, nuo gyvenimo – nenutolstu. Vis dėlto didysis pašaukimas – akvarelė. Man patinka gamtoje matomos tekstūros. Tapau ir aliejumi, bet tik per atostogas. Pasitaiko kartą per metus gera proga: rengiame tarptautinį tapytojų plenerą. Tiesa, su akvarele esti kitaip – tai beveik sakralus procesas. Jam būtinas atitinkamas nusiteikimas. Man geriausias metas – sodams žiedais apsipylus. Kokį mėnesį neatsitraukiu – pajuntu, kad ranka pradeda klausyt. Po ilgesnės pertraukos išgyveni panašų jausmą kaip pianistas, prie instrumento kurį laiką neprisėdęs. Taip jau yra: nemiklinsi pirštų kasdien, teks dirbti trigubai ilgiau.

Beje, A.Stauskas per trisdešimt kūrybinės veiklos metų Lietuvoje surengė trisdešimt keturias personalines parodas, grupinėse – Lietuvoje, Latvijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje – dalyvavo per šimtą kartų. Kūrė dvidešimt šešiuose tarptautiniuose pleneruose. Kūrinių yra įsigiję Rokiškio, Zarasų krašto muziejai, Daugpilio miesto istorijos ir dailės muziejus, kolekcininkai, meno mėgėjai ne tik iš artimojo Pabaltijo, bet ir Norvegijos, Švedijos, Moldavijos, Vokietijos, Prancūzijos, JAV.

***

Žmogus, kuriam prieš devynetą metų suteiktas Meno kūrėjo statusas, kuris Lietuvos radijo išrinktas 2008 – ųjų Metų žmogumi, pelnęs M. K. Čiurlionio fondo Lietuvos šviesuolio apdovanojimą, apdovanotas garbės medaliu „Už nuopelnus Dusetų kraštui“, tvirtai, lygiai kaip nesudvejojo dėl Galerijos būtinumo, tiki:
-Kūryba – pirmiausia taika: su savimi ir aplinka. Ir žinojimas, kad Menui nebūtini didžiausi pasaulio megapoliai. Mažame miestuke jo ateitis – nepasmerkta nebūčiai. Jei yra tuo neabejojančių žmonių.

 

Ingrida Paškauskaitė

 


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite:

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *