Amatų savaitės atgarsiai

Jau tradicija tapo Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytojų organizuojami projektai. Šiemet projektą „Amatų savaitė“ organizavo pradinių klasių mokytojos Gita Gižienė, Laimutė Lazdauskienė ir Irena Matuzevičienė kartu su ikimokyklinio priešmokyklinio ugdymo grupės auklėtoja Asta Sviderskiene. Projektas ikimokyklinio priešmokyklinio ugdymo grupės vaikams bei P-4 klasių mokiniams truko penkias dienas.

Pirmąją projekto dieną mokytoja G. Gižienė atvėrė duris į Amatų pasaulį: papasakojo, iš ko gimsta kasdien į rankas imamas puodukas, iš kur – mūsų drabužiai… Mokiniai sužinojo, kad dailieji amatai – tai ne tik menas, bet ir profesija, esanti labai arti mūsų tautiškumo ir unikalumo šaknų. Ją įgijus, galima save realizuoti ir džiuginti kitus. Vadovaujami ikimokyklinio priešmokyklinio ugdymo grupės auklėtojos A. Sviderskienės bei kitų mokytojų pagalbininkų, mokiniai pagamino po gražų šviečiantį žibintą.

Antrąją projekto dieną vykome į Panevėžio miesto moksleivių namų keramikos dirbtuvėles. Mokiniai susipažino su keramikos dirbinių ypatumais ir kibo į darbą. Net patys mažiausieji iš vieno molio gabalėlio nulipdė gražuolius ežius, kiti spėjo dar ir grybuką „išauginti“. Įsitikinome, kad molis – tai terapijos priemonė, kuri sugeria neigiamas emocijas, o pats lipdymo procesas – minkyti, lipdyti, gadinti ir vėl iš naujo kurti – suteikia daug gražių ir džiaugsmingų akimirkų.

Trečiąją dieną pas mus atvyko Panevėžio kraštotyros muziejaus darbuotojos. Jos pristatė edukacinę programą „Siūlai, siūlai, susivykit“. Viešnios atskleidė senųjų audėjų paslaptis. Tautiniu kostiumu pasidabinusi muziejaus darbuotoja papasakojo tautinio apdaro istoriją, paaiškino raštų reikšmę. Po to prasidėjo įdomioji dalis, kurios metu ugdytiniai, surišę septynis mazgus, be adatos pasiuvę drabužius bei nupiešę veidą, džiaugėsi savo darbo lėle.

Ketvirtąją dieną edukacinę pamokėlę „Pynių raštai“ organizavo specialioji pedagogė (metodininkė) Palmira Stančauskienė. Į užsiėmimą atėjusi nešina glėbiu savo rankomis austų juostų ir juostelių, mokiniams išsamiai papasakojo, kaip jos gimsta, kam skirtos. Mokiniai mielai matavosi jubiliejui, krikštynoms skirtas juostas, noriai pasirišo tautinį kaklaraištį. Vaikų akys sužibo, kai pamatė, ką gamins patys. O gamino jie madingą aksesuarą – apyrankę su papuošimais. Visi noriai ėmėsi darbo: vieni patys triūsė, kitiems prireikė pagalbos, tačiau rezultatas pranoko lūkesčius – visi pasipuošė savos gamybos apyrankėmis.

Penktąją dieną mus aplankė žinoma panevėžietė menininkė, veltinio specialistė Viera Olšauskienė, nešina didžiuliu lagaminu darbui reikalingų priemonių. Menininkė truputį išsigando, pamačiusi jos laukiančius mažylius. Tačiau, išklausę trumpo viešnios pasakojimo apie veltinio vėlimo techniką, kantriai, atsakingai dirbo ir maži, ir didesni. Jie kruopščiai pešiodami, rinkdamiesi ir derindami spalvotus vilnos gabalėlius, uždengė rudeninį klevo lapą, kempinėle ir muilu drėkino, po to kočiojo savo gaminį. Nesusidomėjusių šia veikla nebuvo.

Vaikų gaminiais džiaugėsi ir mokyklos direktorė Danutė Kriščiūnienė teigdama: „Darbeliai puikūs! Tai rudeninės dekoratyvinės servetėlės! Jose karaliauja gražūs spalviniai deriniai, puošia neišbaigtumas, suteikiantis modernumo.“ Menininkė V. Olšauskienė sakė, kad mokiniai buvo labai dėmesingi, kūrybingi, šaunūs ir jiems buvo labai smagu, kad jų darbus pagyrė direktorė.

Projektas baigėsi, bet mokiniai nuolat klausia: „Ką darysime rytoj?“ Pasak mokyklos direktorės D. Kriščiūnienės, galima drąsiai pasidžiaugti, kad jis pavyko. „Mokyklos didžiausias turtas – žmogiškieji ištekliai. Tai be galo kūrybingos ir darbščios mokytojos, kurios mokiniams – tikras lobis! Visos jų veiklos labai apmąstytos ir parinktos tokios, kurios mokiniams duoda pačią didžiausią praktinę naudą“.

Įgijome naujų žinių, patyrėme džiugių emocijų ir nuoširdžiai stengėmės, kad civilizacija neužgožtų mūsų vaikų tautinės savimonės ir pilietiškumo, kad ankstyvajame amžiuje pradėtume ugdyti tautiškumą. Juk iš tiesų šiandien mokykla liko bemaž vienintelė etninės kultūros ugdymo institucija, nes retai šeimose besilaikoma senovinių tradicinių papročių.