Andrėja Kairelytė ( 7 kl.)

„Tai gilaus mąstymo, tikros meniškos sielos bei tvirtos neginčytinos nuomonės žmogus. Andrėja savo kūrybiniuose darbuose pasaulį mato tarsi suaugusio žmogaus akimis, gal todėl ir platus jos akiratis, “ – mokytoja Audronė Tichanavičienė.

Vasaros vakaras

      Vasaros vakaras. Jis tikras stebuklų metas, nes skatina mane susilieti su gamta. Grįžtu namo ne dėl to, kad šalta, o todėl, kad mama nervinasi. Skubu. Riedlente važiuoju tuščioje gatvėje. Žinoma, neužmirštu stebėti gamtos, nes tai mano stichija.  Rodos, nieko nematau aplinkui – tik važiuoju, važiuoju į dangų, nuspalvintą rožine ir violetine spalvomis. Tarp debesų ieškau kažkur  pasislėpusio ryškaus mėnulio ir kitoje dangaus pusėje ant besileidžiančios saulės ištaškytų spalvų. Vėjas lengvai glosto mano skruostus ir kedena plaukus. Palmės taip pat linguoja pagal vėjo dūdelę. Važiuodama matau jūrą, o ten verda gyvenimas. Įvairaus amžiaus vaikai maudosi ir šokinėja per mažas ir žaismingas bangas. Kiti žaidžia tinklinį, šypsosi ir juokiasi. Visas paplūdimys spinduliuoju džiaugsmu, todėl aš nusišypsau. Toliau riedėdama matau miesto centre skubančias mašinas į gamtą pasimėgauti jos žavumu, daug lekiančių motociklų, džiaugsmingai vaikštančias susikibusias pagyvenusių žmonių poreles, į kurias nepaprastai miela žiūrėti. Taip, tai tik vasaros vakaras – mano žiemos ryto sapno pabaiga.

Nakties rapsodija

Antra valanda nakties. Vėjas jau pavargęs po visos dienos, nebepučia. Pilnatis šviečia taip pat stipriai kaip ir saulė dieną, net ir prieblandoje rasčiau kelią. O aš sėdžiu ant šaltų, truputį duriančių akmenų, bet tai nerūpi, kai galiu grožėtis gamta. Dangus kaip tuščias popieriaus lapas, be jokio debesėlio. Galima matyti ryškias, savo charakterį turinčias žvaigždes. Į jas atidžiau pažiūrėjau ir pastebėjau, kad kiekviena yra skirtinga dydžiu, ryškumu ir net spalva. O galvą nuleidusi žvelgiu į bekraštę ir beribę jūrą, kuri nežinia iš kur atbangavusi. Bangelės mažos ir ritmiškos, daužosi į akmenis ir skleidžia keistą, bet ausiai malonų garsą. Įkvėpusi gryno ir vėsaus oro, užuodžiu įvairią medieną ir drėgmę. Naktį gamta nurimsta ir ilsisi nuo žmonių triukšmo ir judėjimo. Atrodo, kad gamta man dainuoja ramybės dainą. Jei galėčiau, tikrai paskęsčiau savo sapnuose.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Sponsored video


Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: