Organizatorių nuotr.
Animaciniame filme atgijo Skapiškio tauro legenda
2011 metais, valant Skapiškio ežerą, buvo rasti tauro ragai – įrašyti į Lietuvos rekordų knygą kaip seniausi Lietuvoje, kurių amžius siekė net 3860 metų. Norėdamas šią istoriją įprasminti ir suteikti jai gyvą balsą, Kupiškio kultūros centro Skapiškio padalinys šį rudenį pakvietė visus kūrybingus žmones dalyvauti konkurse „Sukurk Skapiškio tauro legendą“. Konkursui buvo atsiųsta daug įdomių istorijų, o komisija išrinko tris geriausius kūrinius, kuriuos taip pat vertino ir publika.
Renginio „Vėlinių pasakos“ metu paskelbta, kad daugiausia simpatijų sulaukė Auksės Meilutės „Legenda apie Taurą“. Pagal šią istoriją sukurtas ir animacinis filmas, įgarsintas Kupiškio kultūros centro Noriūnų padalinio meno vadovės Alidos Kacinauskienės balsu.
Kviečiame skaityti konkurso nugalėtojos darbą ir išvysti pagal jį sukurtą animaciją!
Auksė Meilutė
LEGENDA APIE TAURĄ
Kai vanduo kalba su vėju, o žemė su dangumi, gimsta legendos. Viena iš jų, perduodama šnabždesiu per šimtmečius, yra apie Taurųjį Žynį.
Kadaise, seniai seniai, gyveno vienas atsiskyręs vyriškis. Jis turėjo didelę lazdą, ant kurios galo pakabintas sunkus varpas. Žmonės jį laikė garbiu svečiu. Vos tik įžengus pro namų slenkstį, žmonės puldavo vyriškiui nešti visas savo gėrybes. Bet vyriškis jų neliesdavo ir neimdavo – tik suskambinęs didžiu varpu palinkėdavo šeimai geros kloties. Niekas nežinojo, nei kur jis gyveno, nei kas buvo. Tik šnabždėdavosi iš lūpų į lūpas, jog yra matę jį einantį į Šventąją Alko salą Skapiškio ežere, naktį, kuomet mėnulis būna apvalus kaip saulėgažos žiedas. Žvejai, esantys netoli salos, esą matę mėlyną šviesą ir didelį žvėrį. Niekas niekada tiksliai negalėjo pasakyti, kas tai buvo per žvėris.
Nutiko taip, kad senojo barono Skapo duktė per lygiadienio naktį nuklydo į Šventojo Alko salą rinkti gydomųjų žolelių savo sergančiai mamai, nes buvo girdėjusi, kad ten, kur gyveno ir lankėsi paslaptingas žvėris, visos žolelės įgydavo magiškųjų ir gydomųjų savybių. Berinkdama gėrybes, mergaitė pamatė paslaptingąjį žvėrį. Neišsigando, bet priėjo, nenorėdama nuvyti tos didelės didybės. Jo kailis spindėjo lyg nakties tamsa, kuri gali apsaugoti nuo priešų ginklų, ragai žybėjo kaip mėnulio pjautuvai per delčią, o akys degė lyg žvaigždžių ugnys. O pats buvo didesnis net už Perkūno vežimą. Žvėris, atsisukęs į mergaitę, prabilo švelniu žmogišku balsu:
– Mergele, nebijok, čia aš, Taurusis Žynys. Tokia mano dalia – pasiversti į šį galingą ir didingą gyvūną. Saugau žemę nuo visko, kas grasina jos darnai. Kai žmonės kerta per daug miškų, aš pasirodau su trenksmu lyg žaibas, o mano kanopos drebina žemę taip, kad niekas nedrįsta toliau niokoti švento miško. Kai vanduo užterštas, aš paliečiu savo dideliais ragais, tarsi kalaviju, jo paviršių, ir jis pavirsta tyru lyg krištolas.
Mergaitė, pakerėta tauro grožiu, paglostė jam ausį, padėkodama už viską, ką jis daro, ir išėjo namo.
Kitą dieną baronas Skopas, sužinojęs, kad jo duktė buvo sutikusi stebuklingą žvėrį, sukvietė visus stipriausius kaimo vyrus ir nutarė eiti ieškoti tauro. Duktė labai priešinosi tėvui, tačiau jis užrakino ją namuose ir liepė rūpintis sergančia motina. Tėvas ir jo vyrai tikėjo, kad iš Tauro ragų galima pasidaryti tokius ginklus, kad joks priešas neįveiks jų, o iš jo kanopų – jaunystės taures, iš kurių gerdami visada būsią jauni ir stiprūs.
Sulaukę nakties, kai mėnulis apšviečia net tamsiausias širdies kerteles, vyrai išjojo į medžioklę. Taurusis Žynys, pajutęs artėjančią nelaimę, pasislėpė už didžiojo šventojo ąžuolo ir ten pasivertė į taurą. Pamatę, medžiotojai puolė žvėrį. Mūšis buvo baisus – žemė, kur Tauro kraujas liejosi, tapo juoda lyg smala, drebėjo, šventi ąžuolai lūžo, ežeras kilo iš krantų. Tauras narsiai gynėsi, savo uodega lyg botagu ir ragais mėtydamas savo užpuolikus, kol galiausiai… Tauras neteko savo karūnos – galvos. Ji nuslydo nuo pečių lyg nupjauta gėlė. Tą naktį atrodė, kad žemė maišosi su dangumi, ežere atsivėrė didelė juoda skylė ir prarijo Didžiojo Tauro kūną kartu su jo skriaudikais.
Po kruvinosios nakties į kaimą pradėjo eiti nelaimės viena po kitos. Ūkininkams pradėjo gaišti gyvūliai ir rūgti šviežias pienas, pirkliams brangiausios prekės virsdavo dulkėmis. Mergelė suprato, kad Didingojo Tauro nebėra. Naktį, kuomet mėnulis slėpė sidabrinį sapną ant laukų, nubėgusi į Alko salą, pamatė ištryptas visas stebuklingas žoles, lūžusį didįjį šventąjį ąžuolą. Ji mėgino prisikviesti savo giesmėmis ir pasakomis Didžiojo Tauro sielą. Blykstelėjo maža, blyški mėlyna šviesa, ir pasirodė Tauro galva, primenanti melsvą dangaus debesėlį. Mergaitė pakasė Taurui ausį, jo akys užsimerkė amžinuoju miegu ir jis išnyko tarsi rytinė migla saulei patekant.
Po kelių tūkstantmečių, valant Skapiškio ežerą, buvo sutrikdyta Tauro ramybė – rasti jo ragai. Kai jie buvo iškelti, miestelio senoliai kalbėjo: kol ragai bus saugomi su pagarba, Skapiškis klestės. Laukai duos derlių, vanduo bus švarus, o žmonių širdys – ramios. Tauras, nors ir miega, jaus pagarbą ir toliau globos mūsų miestelį. Bet jei ragai bus išniekinti, ežeras ims audrintis, miškai taps niūrūs, o vėjas virš Skapiškio dvelks nerimu. Tai reikš, kad Tauras supyko ir artinasi jo keršto metas. Todėl žmonės Skapiškyje tiki, kad ragai yra tiltas tarp praeities ir ateities. Jie primena, kad žmogus ir gamta negali gyventi vienas be kito.
„Legendos apie taurą“ animacija „Youtube“ kanale: https://youtu.be/nNo6bDfexN8
Kiti konkurso finalininkų darbai:
Papildomai skaitykite ir žiūrėkite:
- „Vėlinių pasakų“ renginio akimirkos
- Vilmos Tumonienės „Skapiškio tauro legenda“
- Laimučio Vasilevičiaus „Tauro medžioklė“
- Kupiškio etnografijos muziejaus edukacinis filmukas apie taurą
__________________________________________
Organizatorius: Kupiškio KC Skapiškio padalinys
Konkurso rėmėjas: AINA.lt
Informaciniai rėmėjai: Kupiškėnų mintys, Kupiškio TV, Kupiškio turizmo ir verslo informacijos centras
Pamatykite naujienas pirmi!
Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!
