Istorikas ir publicistas Juozas Brazauskas

Antanas Dambrauskas ir Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras

Jau nusistovėjo gražūs iš Rokiškio kilusių žymių žmonių ryšiai su Panevėžio dramos teatru. Tuomet jį išgarsino režisierius Juozas Miltinis, palaikęs glaudžius ryšius su antikinių dramų vertėjais. Vienas jų yra Antanas Dambrauskas (1911-1995) daug nuveikęs lietuvių kultūrai.

Gimė Norkūnuose, Rokiškio rajone. Buvo įstojęs į Kauno kunigų seminarją, bet suabejojęs savo pašaukimu, tęsė studijas Kaune Vytauto Didžiojo universitete. 1932-1936 m.Humanitarinių mokslų fakultete studijavo klasikinę filologiją.

Baigęs mokslus, mokytojavo Kaune (1937-1945), dalyvavo mokytojų rezistencinėje veikloje. 1940-1941 m. nepakluso pigiai sovietų propagandai ir „naujam“ literatūros dėstymui. Už tai 1945 m. sovietinio saugumo suimtas, nuteistas ir 10 m. kalėjo Čeliabinsko, Kemerovo, Omsko lageriuose. 1956 m. sugrįžo į Lietuvą. Apsigyveno Druskininkuose.

1957-1976 m. dirbo mokytoju Vaikų sanatorijoje „Saulutė“. Laisvalaikiu vertė. Sudėtingą gyvenimą aprašė autobiografinėje knygoje „Viskas praeina“(1991). Vertėjo atminimą įamžino Druskininkų tremties ir rezistencijos muziejus, įrengęs  A. Dambrausko kambarėlį.

Už antikinės kalbos, lietuvių kultūros ir literatūros puoselėjimą ir dalyvavimą pedagoginėje veikloje bei nuopelnus Lietuvos Respublikai ir Druskininkų kultūriniam gyvenimui Antanui Dambrauskui Druskininkų savivaldybės taryba 1994 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr.222 suteikė Druskininkų Garbės piliečio vardą. Vertėjas, rašytojas, politinis kalinys mirė 1995 m. lapkričio 21 d. Druskininkuose.

Kiek mažiau yra žinoma jo bičiulystė su Panevėžio dramos teatru, režisieriumi Juozu Miltiniu, Algimantu Masiuliu. Pateikiame sutrumpintą atsiminimų fragmentą iš knygos „Viskas praeina“.

…„Pabaigęs versti „Edipą karalių“, nusiunčiau Miltiniui. Rudeniop atvažiavo jo deleguotas aktorius Algimantas Masiulis. Atvežė laišką. Miltinis rašė delegato nevaišinti, negeriantis.  Prašė vertimo juodraščių. Iš pokalbio su Masiuliu paaiškėjo, kad Miltinis labai nemėgsta eiliuto teksto ir vertimo nori kone pažodžiui.

– Gerai,-sakau, – Juodraščio prozos kalba neturiu. Verčiu iš karto jambais, eilėmis. O prozinį tikslų vertimą mielai padarysiu.

Miltinis matematiškai tikslus. Ir tikslumo iš vertimų reikalauja ne be pagrindo. Stengiasi pats prieiti prie originalo. Kai statė „Mirties šokį“,  Strinbergo ieškojo švediškai su vokišku vertimu ir kiekvieno žodžio žodynėliu. Viską džiaugėsi gavęs. O kai po „Edipo karaliaus“ premjeros per vaišes jo kabinete pamačiau storą senovišką foliantą ir pasidomėjau, kas tai per knyga (mane traukė knygų senumas).

-Tai graikų – vokiečių žodynas, atsakė Miltinis. Taigi jis ir čia „ėjo prie originalo“.

 O tikslų pažodinį vertimą padaryti buvo nebesunku. Vertimą dar patikslinęs, perrašiau nepaisydamas eilučių. Kalba liko sklandi, jambinis ritmas išlaikytas. Choro partijas palikau tas pačias. Tai sudėtingas metras. Vėliau Masiulis buvo kažko dar kartą atvažiavęs. Paklaustas vertimu sakėsi esąs patenkintas. Būsiąs Edipas ir tekstą jau mažne išmokęs.

Gaila, kad atsirado dūmų tarp vyriausiojo režisieriaus Miltinio ir aktorių.  Trinties nepakęsdamas, Masiulis iš Panevėžio dramos teatro išėjo. Ir 1977 m. spalio 7 d. vykusioje „Edipo karaliaus“ premjeroje Edipą vaidino nebe Masiulis, o Garliauskas.  Labai gaila. Masiulis šiam didingam vaidmeniui nepalyginti geriau derėjo. Nuvažiavęs su  Aleksandra į premjerą, apsigyvenome pas Masiulius. Priėmė labai maloniai. Ne mažiau nuoširdi už Algimantą ir ponia Gražina.  Kitą dieną po premjeros, sekmadienį, Miltinis priėmė mus ir pavaišino teatre, meno vadovo kabinete. Vaišino miltiniškai. Blėdžiui liepė iš bufeto atnešti butelį vyno ir  stiklines, o pats iš apsiausto kišenės ištraukė gabalą olandiško sūrio, kurį čia pat ant popieriaus supjaustė. Deja, Blėdis bufete stiklines gavo tik dvi. Todėl mudu su Aleksandra gėrėme iš vienos, o jiedu su Blėdžiu – iš kitos.  Labai paprasta, buitiška, bet pagalvoti galima visaip. Miltinis visur Miltinis. Nuo tų dienų su juo buvome savi.

Regis, kitą vasarą abu su Blėdžiu atvažiavo poilsiauti į „Lietuvos“ sanatoriją. Drauge atsivežė ir Arielį, juodą kambarinį šunį, Miltiniui padovanotą Maskvos teatro draugijos teatralų. Iš pradžių mėgino Arielį laikyti pas save kambaryje. Bet admintratoriai, nedrįsdami pasakyti tiesiai į akis, pranešė telefonu, jog šunų laikyti sanatorijoje nevalia. Teko šuniui vietos ieškoti kitur. Paprašė Aleksandrą, ir toji Arielį priėmė. Šuo buvo gudrus, tik, kaip ir kiekvienas kambarinis, laukan išleistas stengdavosi išsivolioti nešvarumuose.

Po šio šuns priglaudimo dar kelis kartus viešėjom Panevėžyje, gėrėjomės didingais Miltinio spektakliais. O būdamas Druskininkuose, Miltinis nevengdavo mūsų namų durų. Taip sykį kalbėjo, jau išėjęs į pensiją, bet matyt, gailėdamasis:

-Nusensta žmogus, sumenksta, pakinta balsas. Ne išimtis ir artistas. Ir Panevėžio artistai nuseno, balsai ėmė gergždėti. Liepiau jiems atsistatydinti, išeiti. O kai jie nėjo, -aš išėjau. Trenkiau durimis, kad viskas subyrėtų. Ir subyrėjo. Miltinis išėjo, ir iš Panevėžio teatro liko – nebe Panevėžio teatras.

Kartą Blėdis užsiminė, jog Miltinis labai džiaugęsis manuoju „Edipo karaliaus“ vertimu ir norįs prašyti, kad panašiai tiksliai išversčiau ir „Edipą Kolone“ bei „Antigonę“. Tokio noro nepaneigė ir J.Miltinis. Žadėjo statyti “šventąjį“- Edipą  Kolone“. Aš prašiau „Antigonės“. Ji lietuviui ypač suprantama, nes brolių nelaidotų neseniai gulėjo pilnos miestelių aikštės…

Miltinis žadėjo pastatyti ir „Antigonę“.Todėl atspėdamas taip, kaip

Miltinis prašė, išverčiau ir šitas dvi tragedijas. Jų rankraščius deponavau Respublikinėje bibliotekoje (Nacionalinėje Martyno Mažvydo- J. B) bibliotekoje.

Nei „Edipo Kolone“, nei „Antigonės“ Miltinis nepastatė. O gaila…“   Režisierius Juozas Miltinis pasitraukė iš Panevėžio dramos teatro 1980 m. pastatęs A. de Musse „Žibintą“.

Parengė istorikas Juozas Brazauskas     


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: