Antano Miškinio literatūrinė premija įteikta jau devynioliktą kartą

Poezijos pavasaris į Uteną atėjo. Tai kas, kad liepos pradžioje. Juk geriau vėliau, nei niekada. Džiugu, kad jam nebesutrukdė virusas, kad vėl draugėn subūrė poetus, muzikantus, aktorius, uteniškius ir svečius iš kitų Lietuvos miestų.

Poetinio žodžio mylėtojų į ypatinga aura pasižyminčią poeto Antano Miškinio ir jo brolių Motiejaus ir Vinco gimtąją sodybą Juknėnuose liepos 4 dieną suvažiavo, sugužėjo nemažas būrys. Savo poeziją skaitė poetai Antanas A. Jonynas, Birutė Jonuškaitė,  Dovilė Zelčiūtė, Vainius Bakas, Tadas Žvirinskis, Alvydas Katinas, Regina Katinaitė-Lumpickienė, Vytautas Kaziela, Erikas Druskinas, Rasa Milerytė. Antano Miškinio eiles deklamavo aktorė Olita Dautartaitė. Posmų skambėjimą sodyboje paįvairino bardo  Vyganto  Kazlausko atliekamos dainos.

Bet visa tai buvo vėliau, jau antroje poetinio renginio dalyje. Svarbiausias šio Poezijos pavasario akcentas – Antano Miškinio literatūrinės premijos įteikimas. Šiemet premija buvo įteikta jau 19-ą kartą. Devynioliktąja Antano Miškinio literatūrinės premijos laureate tapo Dovilė Zelčiūtė. Poetei premija įteikta už eilėraščių rinkinį „Šokiai Vilniaus gatvėje“, kuriame atskleidžiama aukštaitiška dvasia, atspindimi Aukštaitijos regiono motyvai, tradicijos ir istorinė atmintis.

Devynioliktąją laureatę sveikino Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė. Ąžuolo lapų vainiką laureatei uždėjo Antano ir Motiejaus Miškinių etnografinės-literatūrinės sodybos šeimininkė, Utenos kraštotyros muziejaus muziejininkė Rimanta Gaidienė.

Poezijos pavasaris iš Juknėnų pavakary persikėlė į kitą poetinę vietą: į Utenos viduryje tyvuliuojančio Dauniškio ežerėlio pakrantę, kurioje vėl skambėjo poetinis žodis ir smagios bardo melodijos. Joms pritarė siūbuojančios pušys ir tylus jų ošimas.

Pernai Juknėnuose pirmą kartą įvykęs Poezijos pavasaris tikrai susidraugavo su Utena ir poetu Antanu Miškiniu. Dabar jo uteniškiai lauks kasmet…