Apie ES galimybes sprendžiant Kalnų Karabacho konfliktą ir Prezidento Macrono naivumą bandant pergudrauti Putiną

Europos Parlamento nariai Rasa Juknevičienė ir Andrius Kubilius svarbiausiais šią savaitę išskyrė Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktą dėl Kalnų Karabacho bei Prancūzijos Prezidento Emmanuelio Macrono vizitą Lietuvoje.

„Konfliktas dėl Kalnų Karabacho tęsiasi jau beveik 30 metų, nuo 1991 m., periodiškai pavirsdamas karo veiksmais. Pastarasis susišaudymas yra vienas iš stipriausių, – priminė EP narys A. Kubilius. – Visiems kyla klausimas, ar gali Armėnija su Azerbaidžanu susitarti ir surasti kompromisą, kuris būtų priimtinas visoms pusėms: Armėnijai, Azerbaidžanui, Kalnų Karabachui?  Man atrodo, kad tarptautiniai mechanizmai, kurie yra sukurti tam, kad padėtų šią problemą išspręsti, vadinamoji ESBO Minsko grupė, įkurta 1992 m., kurioje dalyvauja JAV, Rusija, Prancūzija, neveikia. Aš visuomet keliu klausimą, apie ES vaidmenį. ES, kuri skelbia, kad yra už strateginę autonomiją saugumo srityje, ji turėtų pradėti nuo strateginės savo atsakomybės šiuo klausimu“.

EP narė R. Juknevičienė atkreipė dėmesį, kad nors visi laukia iš ES ryžtingų sprendimų, bet iš tiesų juk ES neturi tiek jai valstybių narių deleguotų instrumentų užsienio politikoje, kiek yra tikimasi. Apskritai, ES tik kelias pastarąsias kadencijas turi savo atstovą užsienio ir saugumo politikai Europos Komisijoje.

„Taigi ES galimybės bendrai atlikti veiksmus užsienio ir saugumo srityje labai apribotos. Netgi ES dabar pirmininkaujanti Vokietija, negirdėjau, kad labai skubėtų spręsti Kalnų Karabacho klausimą“, – pažymėjo R. Juknevičienė.

A. Kubilius: „Tai europietiškas nevisavertiškumo kompleksas, nes, man atrodo, jog ES pati arba nesupranta, arba nenori suprasti, kokią didelę galią ji turi. Kai tu nesupranti savo galios, tai jos ir nenaudoji. Ar gali, ar ne ES paveikti 30 metų besitęsiantį konfliktą? Pirmiausia, ką reikia pripažinti, kad konfliktui sukurti mechanizmai (Minsko grupė) neveikia. Kitas klausimas, o kas veikia? Galime įvardinti gražių pavyzdžių, kuriais ES galėtų sekti. Europos kontinente panašus konfliktas tęsėsi tarp Serbijos ir Kosovo. Kas jį ėmėsi spręsti, – JAV. Kaip jį sprendė? Ne tik pakvietė prie derybų stalo, bet ir „davė meduolių“. Pažadėjo dideles JAV investicijas. Lygiai toks pat JAV modelis vadinamojoje Europos „papilvėje“ padarė didelį postūmį sutaikant Izraelį su daugeliu arabų valstybių. Jei ES nepripažįsta savo gebėjimų, tai gal reikia kreiptis į JAV ir paprašyti pritaikyti modelį Karabacho konfliktui spręsti?  Kitas kelias – ES pati turi matyti, kokie veiksmai veikia, ir siūlyti panašų planą Armėnijai bei Azerbaidžanui – parodyti, ką jie gautų, jei išspręstų šį konfliktą“.

Pasak A. Kubiliaus, tenka stebėti, kad Putinas nedemonstruoja noro armėnams suteikti pagalbą. Kodėl Putinas taip elgiasi, galima tik spėlioti. Armėnai ir azerai visada buvo  Turkijos ir Rusijos grūmimosi vieta. Kremlius pastaruoju metu Sirijoje, Libijoje pajuto Erdogano neoimperijos galią, ir turėjo nuleisti savo ambicijas.

R. Juknevičienė atkreipė dėmesį, kad iš to, ką kalba Rusijos propaganda, Rusija nesikiša į Kalnų Karabacho konfliktą, nes yra nusiteikusi prieš dabartinę Armėnijos valdžią, kuri nuvertė korumpuotus Putino draugus.

„Gali būti, kad Putinas leido Erdoganui gąsdinti armėnus, nes jo galutinis tikslas – sukompromituoti Nicolas Pašiniano valdžią. Jei Karabache azerai užimtų dalį teritorijos ir armėnai nesugebėtų atsilaikyti, tada N. Pašiniano vyriausybei gali žlugti, nes sukils opozicinė jėga, – sakė parlamentarė. – Armėnai ir azerai, deja, yra savo pačių iki šiol vykdytos politikos įkaitai. Tautose emocijos įkaitusios iki aukščiausio lygio ir kiekvienai valdžiai gresia greitai atsidurti jau ne valdžioje. Pačią silpniausią poziciją šioje situacijoje  užima armėnai. Jie gali tapti pralaimėtojais, nepaisant to, kad laiko Karabachą savo rankose. Pati valstybė gali atsidurti tikrai labai nepavydėtinoje padėtyje: dėl silpnos ekonomikos, palyginti su azerais, ir geopolitinės situacijos: Rusijos, Turkijos įtakų“.

Kubilius pažymėjo, kad Putino žaidimai ar Ukrainoje su Janukovyčiumi, ar Baltarusijoje su Lukašenka, jo laikysena baigiasi tuo, kad tos šalies tauta nusisuka nuo Rusijos.

„Kai prasidėjo Baltarusijos revoliucija, Vakaruose pasirodė rimtų ekspertų žinučių, kad Baltarusijai gali tikti Armėnijos variantas, kai šalis palaiko draugiškus santykius su ES ir yra Rusijos sukurtų struktūrų dalis. Dabar gali atsitikti taip, kad šie įvykiai Karabache baigs tą Armėnijos gražų sugyvenimą taip, kad neliks Armėnijos varianto nei baltarusiams, nei niekam kitam. Ir nemanau, kad Putinui tai patinka“, – sakė R. Juknevičienė baigdama šią temą ir pradėdama kitą, taip pat labai svarbią Rytų kaimynystės temą – tai Prezidento E. Macrono apsilankymas Lietuvoje ir Latvijoje.

„Tai labai svarbi valstybė ES ir NATO kontekste. Trys šimtai prancūzų karių atlieka NATO misiją Lietuvoje, Rukloje. Visi matėme, kaip Prezidentas Macronas susitiko su S. Cichanouskaja. Tai pirmasis tokio lygio užsienio šalių vadovų susitikimas su S. Cichanouskaja, po mūsų Prezidento susitikimo. Gali būti, kad šį susitikimą paskatino prieš savaitę jos vizito Europos Parlamente metu vykę procesai. Dabar jau ir Vokietijos kanclerė nori susitikti su S. Cichanouskaja, – sakė parlamentarė. – Prezidentui viešint Lietuvoje vėl išgirdome ne naują žinutę, kad Europai reikia megzti dialogą su Rusija. E. Macronas siūlo plėsti ES geopolitinį vaizdą, nes JAV Europoje nebelieka arba lieka vis mažiau, tai Rusijos su Kinija sąjunga Europai gali būti labai pavojinga. Prezidento nuomone, bet kokiomis aplinkybėmis reikia kalbėtis su Putinu. Ši mintis sukėlė daug įtampų ir diskusijų“.

„Mes brėžiame kitokį vaizdą santykiams su Rusija“, – sakė EP nariai.

„Prezidentas pasižymi pomėgiu grand naratyvams: kalbėdamas su parlamentarais, artimais Macronui, matau, jog jie tiki, kad jei Macronui pavyktų įtikinti Putiną neberemti Lukašenkos, tada Macronas galėtų Putiną sugražinti  į draugystę su ES. Macronas  klaidingai žiūri į  santykių  su Rusiją perspektyvą, – pažymėjo A. Kubilius. – Praeitais  metais šios Prancūzijos prezidento iniciatyvos mus pastūmėjo įsteigti Europietiškos Rusijos draugų forumą Europos Parlamente. Mes manome, kad Rusija tikrai gali tapti demokratinė, ypač stebint procesus nuo Baltarusijos iki Rusijos. Poimperiniai pakraščiai dega: Baltarusija, Kalnų Karabachas, Chabarovskas ir Sibiras, – viskas dega. Man tai rodo, kad demokratinė transformacija pačioje Rusijoje tikrai gali įvykti. Tuo tarpu Macronas turi naivų vaizdą, kad atsivedus Putiną į Europą, Rusija taps demokratinė“.

R. Juknevičienė: „Tai susiję su tuo, ar tu tiki, ar ne, kad rusai, kaip tauta, ypač su naujos kartos atėjimu ir interneto amžiuje, ar jie gali norėti kitokio gyvenimo. Aš tuo tikiu. Šiandien tikiu dar labiau. Bet jei tiki Putinu, tu netiki rusais ir užšaldai procesus, kurie galėtų vykti pačioje Rusijoje.“

Parlamentarai kalbėjo ir apie tai, kad pirmą kartą Seimo rinkimuose balsuos Briuselyje, Lietuvos ambasadoje, ir už naujos užsieniečių apygardos atstovę. Lietuvoje reikia rimtų sprendimų, intelekto, išminties ir ateities matymo. Tuo tarpu išeiviams, emigrantams sukurta nauja apygarda savaime sufleruoja, kad būtent jų atstovas turi būti išrinktas į Lietuvos Respublikos Seimą.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Sponsored video


Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: