Apie juokdarystės pradžią Lietuvoje

Satyros teatras – viena sceninio meno forma, atsiradusi Kaune prieš šimtą metų. Satyros teatre dominuoja humoras, komiškumas, parodija, įvairūs pokštai arba tiesiog juokdarystė. Tačiau čia komizmas, humoras bei juokai atlieka ne tik linksminančią, bet ir gyvenimo skaudulių, žmogaus ydų bei neigamybių ryškinimo funkciją. Anot Broniaus Viškelio, čia „pateikiama žmogaus ir jo šlubuojančio elgesio diagnozė, bet nenurodomas gydymas“. Ieškoti vaisto yra ne satyros teatro, o žiūrovo pareiga…

Satyros teatro vaidmuo vaidybinio meno istorijoje yra antraeilis. Drama, o ypač opera visada pirmavo. Pastarieji teatrai visuomet buvo „aukštuoju“ sceniniu menu, o satyra- „nerimtu“, linksminančiu, pramoginiu. Dar kitaip drama ir opera buvo vadinama „didžiąja scena“,  o satyros teatras – „mažąja scena“. Atsirado manančiu, kad satyros teatras, ypač jo rūšys- kabaretas, burleska, varjete, vodevilis iš viso  nepriskirtini teatrui…

Vilkolakis, kaip menininkų klubas įsikūrė 1919 m. gegužės 4 d., vos

Baliui Sruogai atvykus į Kauną iš Vilniaus. Pavadinimą sugalvojo poetas Faustas Kirša: „Vasara. Kartą matau per rugius bėgantį rudą gyvūną. Aišku, Vilkas. Gimė mintis, kad tai vilkolakis. Pagal pasaką, burtininko užkeiktas žmogus, paverstas Vilkolakiu. Kalbant su B. Sruoga dėl klubo pavadinimo, man blykstelėjo atsiminimas, kad klubą  tiktų pavadinti  Vilkolakiu.“.

Balys Sruoga buvo išrinkas pirmuoju „Vilkolakio“ klubo prezidentu, jos narių vadinamu vaidila. 1919 m. rugpjūčio 9 d. įvyko oficialios klubo įkurtuvės. Kiekvieną pirmadienį būdavo uždari ir vieši posėdžiai, į kuriuos sueidavo ne vien klubo nariai, bet ir šiaip įvairūs visuomenininkai. Kiek čia buvo skaityta paskaitų, pranešimų, iškelta įvairių minčių.

Nuolatinį paskaitininkų branduolį sudarė Vytautas Bičiūnas, Juozapas Albinas Herbačiauskas, Balys  Sruoga, Antanas Sutkus, Kazys Binkis. Buvo kviečiami ir ne klubo nariai: J. Petrėnas- Tarulis, R. Skipitis, St. Šilingas, J. Eretas, A. Rimka ir kt.

Vaidila B, Sruoga buvo neilgai, tik kelis mėnesius. Jį netrukus pakeitė Kajetonas Sklėrius, šį tuoj Faustas Kirša, o 1920 m. sausio 13 d. vaidila tapo teatralas Antanas Sutkus. Jis klubą pavertė satyros teatru. Šis teatras gyvavo iki 1925 metų. B. Sruoga satyros teatre nėra vaidinęs,  drauge su A. Sutkumi, V. Bičiūnu, V.Jomantu, K. Binkiu rašė satyrinius tekstus „Veronikos“ ir „Veltos“ žinioms, taip pat kupletus aktualiais visuomenės gyvenimo klausimais.  Suvaidinta bene 15 vienaveiksmių apie tiek dviveiksmių veikalėlių, kitokių programos numerių įvairiomis progomis.

Satyros teatro praždžia – Vilkolakio premjera įvyko 1920 m. sausio 17 d. Priminame: dramos teatro pradžia – 1920 m. sausio 19 d., operos -1920 m. gruodžio 30 d. Dramą ir ypač operą Lietuvos valdžia rėmė nuo pat veiklos pradžios. Jie tapo Valstybės  teatrais, o Vikolakis išaugo į aukšto meninio lygio satyros teatrą` be jokios  vyriausybės paramos. Per penkerius gyvavimo metus jis atlaikė ne vieną įtakingų asmenų puolimą.  Deja, užsidarė taip pat ne be Lietuvos valdžios represijų…

Pradžioje veikė teatro sekcija, diskutavusi teatro reikalais bei surengusi programėles: komiškus šokius, dainas, kabaretinio teatro triukus. Antanuo Sutkui tapus to blubo vadvu, sekcija persiorientavo į teatrinį kolektyvą. Pirmojo spektaklio programa – du vienaveiksmiai vaizdeliai, kuriuose atsispindėjo pirmoji Vilkolakio teatro vaidybiniai bruožai ir repertuaro specifiškumas. Humoristiškas „Kriaučiukas Motiejus“ (paga Kazį Binkį)- vaizdelis apie kaimo muzikantą – buvo atliktas žaisminga improvizacija. Taip pat suvaidintas satyrinio pobūdžio vaizdelis „Aukštieji svečiai“ kuriame šaržiška pašaipa pavaizduotas žinomas to meto veikėjas Juozas Gabrys- Paršaitis, kuris pagal anuo  metu kursuojantį anekdotą, buvo pasivadinęs Markizu de Garliava.Mat. buvop iš ten kilęs.

Kitų spektaklių programos – to meto aktualios temos.Vaidindavo be rašyto teksto, tik kolektyviai aptarę siužetą ir improvizacijos pobūdį. Ypač populiarios buvo komiškai perkurtos dienos aktualijos: „Veltos žinios“- Eltos žinių parodijos, „Veronikos žinios“-Kauno kronika ir laikraščių skelbimai. Satyrinius kupletus, parašytus pagal liaudies dainų, elgetų, karunkų, giesmių, litanijų melodijas, atlikdavo komiškas „Milžinų choras“, akoponuojant iš butelių, statinių, skardos gabalų sudarytu balaganiniu „simfoniniu orkestru“. Vilkolakis buvo teatrinė naujovė  ir tapo populiariu teatru.

Reiklesni žiūrovai arba didžiosios scenos teatro šalininkai pasigesdavo teatriško meniškumo, piktinosi šaržiniais, groteskiniais iškilesnių asmenų, o ne bendrai žmogaus ydų, elgesio, išjuokimais. Bet neabejotina, kad per porą pirmųjų metų sukurtas savitas satyrinio stiliaus teatras.

Paskutinieji du sezonai ( 1923-1925)  buvo įvairiausi temomis, žanrais, vaidyba ir brandžiais sceninio meno požiūriu. Svabiausią spektaklių dalį sudarė triveiksmiai ar keturveiksmiai satyrinės dramos veikalai, dažnai perkurti iš žinomų bei klasikinių kūrinių. Scenarjų autoriai- Vytautas Bičiūnas, Antanas Sutkus, Balys Sruoga pritaikydavo siužetą ir personažus prie Lietuvos gyvenimo sąlygų ir juos suaktualindavo, persmelkdami satyra, komizmu, sarkazmu, ironija.

Vilkolakis buvo vienas žymiausių Lietuvos teatrų. Sąlygos tam buvo palankios: atkovota laisvė, įvesta demokratinė valdymo sistema. Prasidėjo normalus gyvenimas ir kūrybos metas. Miestas tapo lietuvišku gyvenimo centru. Čia kaimo vaikai pamažu darėsi ponais, valdininkais, viršininkais.

Jie biurokratėjo, kopė karjeros laiptais, žmonės vaikėsi madų, grobstė pinigus, mezgė politines intrigas…

Menininkai jautriai reagavo į miesčioniško gyvenimo  skaudulius. Vilkolakio teatras tapo savotiška kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo sąžine. Satyra, buvo įvairių priekaištų, išpulių ir net teismų priežastimi. Satyra pagreitino ir Vilkolakio uždarymą.

Parengė istorikas Juozas Brazauskas


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: