Istorijos puslapiai - Paveldas - 2015-02-09

Apie malūnus, sparnus ir žygius

Atkurtas autentiškas vėjo malūno, stovinčio prie J. Basanavičiaus gatvės, vaizdas. Tą, ką per daug metų negalėjo padaryti miesto valdžia ir buvę savininkai, pernai atliko malūną įsigijusi bendrovė „Deliuvis“.

Šis ir toliau prie „Žemynos“ progimnazijos stovintis vėjo malūnas sovietmetyje buvo uždaryti ir apleisti. 1988 metais juos rekonstruojant, autentiška malūnų išorė neatkurta. Abu palikti be sparnų, o prie mokyklos esančiam dar užrioglintas ir observatorijos kupolas.

Po rekonstrukcijos šiame malūne turėjo įsikurti Jaunųjų technikų stotis su mokykline observatorija. Kitame malūne, esančiame prie J. Basanavičiaus gatvės, Kraštotyros muziejus rengėsi atidaryti gamtos ekspoziciją su unikalia Valerijono Straševičiaus vabzdžių kolekcija.

Palikus malūnus be sparnų, kilo nepasitenkinimas tokia malūnų rekonstrukcija. Kraštotyrininkai pareikalavo muziejui priklausančiam malūnui uždėti sparnus. Jame be gamtos ekspozicijos buvo norima parengti ir Panevėžio malūnams skirtą stendą.

Šiai problemai aptarti 1989 metais balandžio mėnesį miesto kultūros skyriuje buvo sukviesti kraštotyrininkai, muziejininkai ir architektai. Po diskusijų ir vėjo malūnų specialisto Eligijaus Morkūno pastabų parengta veiklos programa malūno autentiškai išorei atkurti.

1990 metais tam buvo skirtos ir lėšos. Bet per tą laiką pasikeitė politinė situacija ir šios idėjos liko nerealizuotos. Klausimą dėl malūno autentiškos išorės atkūrimo reikėjo spręsti iš naujo. Rasti galimybę finansuoti šiuos darbus 1991metais vasario mėnesį raštu į miesto merę Gemą Lukoševičiūtę kreipėsi architektas Rytis Mykolas Račkauskas.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo jis buvo išrinktos naujos miesto tarybos nuolatinės kultūros komisijos pirmininku. Be jo raštą dar pasirašė Gintaras Šileikis, dirbęs Kraštotyros muziejaus direktoriumi ir tuo metu buvęs miesto tarybos pirmininku, bei šių eilučių autorius, darbavęsis paminklosaugos tarnyboje.

Atkūrus malūno eksterjerą ir ištaisius ankstesnės rekonstrukcijos klaidas, jame turėjo būti atidarytas Gamtos muziejus. Malūnas įrašytas į 1992 metų projektavimo darbų sąrašą. Tačiau visos šios pastangos tuo ir baigėsi. Malūnas buvo grąžintas jo paveldėtojams.

Iki nacionalizacijos jis priklausė Zenonui Pranckūnui. Jo įpėdiniai atgautą malūną išnuomojo verslininkams, kurie jame buvo įrengę restoraną. Uždėti malūnui sparnus ir atkurti jo pirminę išorę susirūpinta tik malūną įsigijus „Deliuviui“.

Prie įvažiavimo į Panevėžį stovintys malūnai yra miesto istorijos dalis ir simbolis. Sovietmetyje jie buvo rekonstruoti pagal tuometinės miesto valdžios užgaidas. Ji galvojo, kad atkurti vėjo malūnai sudarkys urbanistinį Panevėžio veidą.

Ne mažesnę klaidą daro ir dabartinė miesto valdžia, neleidžianti šalia malūnų statyti jokių smulkaus verslo statinių. Paskelbus malūnų teritoriją saugomu agrariniu kraštovaizdžiu, dabar nueita į kitas lankas. Žygiai dėl malūnų atgimimo vyksta ir šiandieną.

Skirtumas tik tas, kad anuomet reikalavimų buvo paisoma. Dabar gi dėl teisės kaip geriau sutvarkyti malūnus reikia bylinėtis teismuose.
Fotonuotraukose:
1. Panevėžio vėjo malūnai, 1930 m. B. Buračo nuotr. Iš kvr.kpd.lt.
2. Panevėžio malūnai sovietmetyje, 1984 m. Z. Kazėno nuotr. Iš albumo „Panevėžys“.
3. Rekonstruotas ir vėl apleistas, 2010 m. R. Kerbedienės nuotr. Iš kvr.kpd.lt.
4. „Deliuvio“ atkurtas vėjo malūnas, 2015 m. L. Kaziukonio nuotr.
5. Vis dar apleistas, 2015 m. L. Kaziukonio nuotr.

Leonas Kaziukonis


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: