Istorikas ir publicistas Juozas Brazauskas

Apie „teisingą“ kalbėjimą ir ne tik

Mūsų visuomenė ir tauta yra nebe ta, kokia buvo tarpukario metais.  Tai natūralu. Pasaulis ir žmogus sparčiai keičiasi. Pasaulis tapo atviras, žmogus išlaisvėjęs. Užgęso pasaulis, kuriame gyveno mūsų tėvai ir seneliai, dingo ilgesiai, kuriais jie tikėjo, išnyko vertybės, pagal kurias jie bandė gyventi.

Ką šiandien turime? Iš viešojo gyvenimo Europoje stumiama krikščioniška moralė ir niekinama krikščionybė. Visa tai daroma demokratijos ir žmogaus teisių intensija. Bet  tai iškreiptas demokratiškumas ir teisių supratimas. Apatija, inciatyvos stoka, nuovargis kankina ir nemažą dalį Lietuvos visuomenės.  Ne tiek nuo sunkaus darbo, kiek nuo nepakeliamų minčių, klausimų be atsakymo, nuolatinės baimės. Visuomenė dirbtinai supriešinta į „viršūnes“ ir „apačias“. Nuo tos  kovos tautai, valstybei jokios naudos. Viskas skendi detalėse, grupiniuose intersuose. Nematyti valstybės, kaip bendro gėrio kūrėjos, vizijos.

Popiežiaus Pranciškaus vizitas verčia mus suvokti kaip reikia elgtis krikščioniškų vertybių išsižadančioje Europoje. Suvokti kaip viltį, kad maža, bet stipri savo dvasia Lietuvos valstybė privalo išsaugoti ir stiprinti moralinį tautos branduolį ir neišnykti globalizmo vėtrose. Yra trys tautos pagrindai, nuo kurių negalime atitrūkti : ginti savo žemę, saugoti gimtąją kalbą ir katalikų tikėjimą.

Kai kas sako, kad būdingiausias nūdienos lietuvio charakterio bruožas yra prisitaikėliškumas. Istorijos mėsmalėje išliko tie, kurie sugebėjo prisitaikyti . Daugybė vyrų sovietinės okupacijos metais buvo išžudyti, nukankinti.  Tai buvo drąsiausi, energingiausi, savarankiškiausi, sumaniausi vyrai. Daugelyje veiklos sričių ėmė vyrauti moterys. Nesant lyčių pusiausvyrai, visuomenė pamažu degradavo.

Neseniai Panevėžyje viešėjo Baltijos kelio 30 -mečio dalyviai iš sostinės. Iš pradžių kalbėjo Gintaras Songaila. Laukta atvykstančio ir Arvydo Juozaičio. Kai šis pasirodė salėje, dalis žmonių jam net plojo. O jis, išgirdęs, ką kalba Gintaras Songaila, pasakė: „Kalba teisingai“.  Aš net nustėrau iš nuostabos.

Galima kalbėti iš esmės, turėti savo nuomonę vienu ar kitu klausimu, bet kalbėti teisingai, tai jau priminimas tų laikų, kai buvo viena partija, viena nuomonė, o už kritiką buvo nepaglostoma.

Tikėjausi išgirsti, kokia yra kuriančio žmogaus misija. Ne tiek moralizuoti, mokyti dorai gyventi, kiek iškelti idėjas, kurių dabar visuotinai labai pasigendama. Bet ar nuo tokių idėjų ir išsakytų žodžių žmonės pasidarys geresni? Algirdas Julius Greimas sakė: „Nuoširdus kalbėjimas- tai dviejų tkėjimų susitikimas: aš nesu naivus, bet aš tikiu, kad jis tiki, ką jis sako“ (Algirdas Julius Greimas. Iš toli ir iš arti.Vilnius.1991, p.13). Viso to pasigedau.

Vis dar savo ateitį norime matyti per praeities prizmę. Azartiškai kapstomasi praeityje lyg ieškant lobio. Dabarties ekonominiai sunkumai, teisėtvarkos bejėgiškumas, smurtas, patyčios ne tik šeimose, bet ir valdžios tarpe daugeliui žmonių atrodo, kad Nepriklausomybė vis dar sunkiai išnešiotas kūdikis, galintis neatlaikyti sunkumų. O juk praėjo 28 metai. Turėtų būti pati  valstybės branda, kurios nematome daugelyje veiklos sričių.

Daugybė žmonių užsnūdo dvasiškai. Jiems nereikia idealų, nei amžinojo gyvenimo. Vis dar tikima stebuklais, naujais pranašais. Artėja rinkimai. Nieko naujo. Nebeliko nieko švento.  Galima nusiaubti kapines ir taip išniekinti mirusiųjų atminimą. Jeigu žmogui nieko nėra švento, jis yra prie susinaikinimo slenksčio, savižudybės. O jų nemažėja. Pasak Albero Camiu, „savižudybė bėgimas nuo pasaulio arba išsivadavimas iš jo“ ( Albert Camus. Maištaujantis žmogus. Vilnius.2006, p. 13). Tačiau gyvenimas yra vienintelis gėris, jis tokiu tampa kai  ir kiti tuo tiki.

Daug ką paveldėjome iš sovietmečio. Bet negalima nuneigti, kad naujo gyvenimo statyboje ne visai gerai pakloti valstybės pamatai. Daug statyta ant kultūros griūvėsių. Gal todėl neatrandame tvirtos atramos mūsų prisikėlime.

Mūsų protas privalo tarnauti bendro gėrio kūrimui. Popiežaus Pranciškaus vizitas, jo asmenybės šviesa privalo bent trumpam sutelkti Lietuvos žmones ir palikti vilties ateičiai. Jau senokai Lietuva buvo išėjusi susitikti Baltijos kelyje (1989), su Popiežiumi Jonu Pauliumi II (1993). Dar atėjo nauja viltis po 25 metų.

 

Juozas Brazauskas, istorikas 


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: