Incidentas, kai dėl į Lietuvos teritoriją įskridusio drono buvo paskelbtas raudonas oro pavojaus signalas, tapo akivaizdžia praktine pamoka, kad pasirengimas ekstremaliosioms situacijoms nebėra tik abstrakti teorija ir savo saugumu gali tekti rūpintis daug dažniau.
Tą rodo ir naujausi KOG rinkodaros ir komunikacijos mokslų instituto tyrimo duomenys, nes dėl karo grėsmės Lietuvoje išsigandę ar sunerimę yra 80 proc. šalies gyventojų, o 6 iš 10 ėmėsi ir konkrečių pasirengimo veiksmų. Kaip pastebi instituto vadovas Domantas Gailius, pasirengimo rodiklis per pastaruosius metus reikšmingai išaugo, tačiau tuo pačiu padaugėjo ir abejojančių, kad karo atveju prezidentas bei Seimo nariai liktų Lietuvoje.
Pasirengimo priemonės kinta
„Šį tyrimą atliekame ne vienerius metus, tad galiu palyginti pokyčių dinamiką, o ji vienareikšmiškai rodo, kad lietuviai nuo reaktyvių veiksmų karui Ukrainoje tik prasidėjus pereina prie suplanuoto pasirengimo režimo. Šiuo metu jokių veiksmų nesiėmė tik kas trečias Lietuvos gyventojas – tai reikšmingas pokytis, nes prieš dvejus metus to nebuvo padarę pusė, o praėjusių metų spalį – 4 iš 10 apklaustų žmonių. Įdomu tai, kad pasirengimas karui auga, nors stipriai dėl šios grėsmės išsigandusių skaičius per dvejus metus ženkliai nepakito – rodiklis nuolat svyruoja nuo 40 iki 47 proc.
Tokie įvykiai, kaip į Lietuvą įskridęs dronas ir dėl jo paskelbtas pirmas rimtas visuotinis oro pavojaus signalas, akivaizdžiai prisideda prie elgsenos pokyčių, nes tiesiogiai primena, kad pasirengimas nėra tik hipotetinis klausimas, todėl manau, kad po pusmečio apklausoje matysime aukštesnius rezultatus“, – tyrimo duomenis komentuoja D. Gailius.
Tyrimo duomenimis, daugiausia gyventojų – 23 proc. – jau yra išsigryninę pinigų, evakuacijos planą apgalvojo 19 proc. apklaustųjų, LT72 mobiliąją aplikaciją parsisiuntė 18 proc., artimiausios slėptuvės vietą patikrino 16 proc. ir po 14 proc. pasirūpino maisto atsargomis bei įsigijo apsauginių priemonių nuo radiacijos. Be to, 13 proc. apklaustųjų įsigijo išorinę bateriją ar kitos elektronikos, tiek pat užsisakė ar prasitęsė dokumentus, 11 proc. dalyvavo ekstremalių situacijų parengties mokymuose, 10 proc. užsipylė pilną baką kuro arba įsigijo kuro papildomai, o 4 proc. susipakavo išvykimo krepšį.
Tarp visų šių rodiklių per pusmetį statistiškai reikšmingai pakito du – LT72 aplikacijos parsisiuntimas išaugo nuo 12 iki 18 proc., o susipakavusių išvykimo krepšį dalis sumažėjo nuo 7 iki 4 proc. Taip pat per pusmetį nuo 18 iki 14 proc. sumažėjo pasirūpinusiųjų maisto atsargomis.
Kaip pastebi KOG instituto vadovas D. Gailius, detalesni duomenys atskleidžia ir ryškius demografinius skirtumus: X kartos atstovai (45–60 m.) reikšmingai dažniau nei vidurkis teigia išsigryninę pinigų – taip atsakė 30 proc. apklaustųjų, kad kaupia maisto atsargas – 20 proc., ir dažniau ši amžiaus grupė teigė dalyvaujanti ekstremalių situacijų mokymuose – teigiamai atsakė 17 proc. Tuo metu vilniečiai iš kitų miestų gyventojų išsiskiria tuo, kad reikšmingai dažniau įsigijo apsaugos priemonių nuo radiacijos – taip atsakė 29 proc., taip pat 29 proc. Vilniaus gyventojų tikrino artimiausių slėptuvių vietas, o dar 20 proc. įsigijo išorinių baterijų.
„Šie demografiniai duomenys, mano akimis, yra vienas įdomiausių tyrimo atradimų, nes parodo, kad Lietuvoje šiuo metu vienu metu egzistuoja dvi visiškai skirtingos pasirengimo logikos. Pirma, kad X karta ruošiasi pagal jiems pažįstamą krizės modelį – pinigų atsargos, maistas, organizuotas mokymasis. Tai logika tų, kurie arba patys prisimena sovietmečio deficitą, arba prisimena tai iš tėvų, todėl jų pasirengimas yra klasikinis, primenantis pasiruošimą bet kokiai didesnei suirutei.
Tuo metu vilniečiai galvoja apie visiškai kitokį scenarijų – jų pasirinkimai rodo, kad šio miesto gyventojai ruošiasi situacijai, kurioje gali neveikti ryšiai, gali būti radiacinis užterštumas ir reikės kažkur pasislėpti pirmosiomis valandomis. Tai jau ne bet kokios krizės, o šiuolaikinio konflikto prielaida, todėl sostinės gyventojai mato save, kaip strateginį taikinį, dėl Vilniuje esančio tarptautinio oro uosto, valstybinių institucijų ir kritinės infrastruktūros“, – kodėl šios dvi grupės taip išsiskiria, svarsto D. Gailius.
Pasitikėjimas valdžios ryžtu sparčiai mažėja
Aktyvaus visuomenės pasirengimo fone tyrimas atskleidžia ir aštrią problemą – Lietuvos gyventojai vis mažiau tiki, kad valdžia užpuolimo atveju liktų šalyje. Net 84 proc. apklaustųjų mano, kad Seimo nariai išvyktų iš Lietuvos: 44 proc. teigia, kad „labiau tikėtina, jog išvyktų”, dar 40 proc. – kad „tikrai išvyktų”, o tvirtai įsitikinusių, kad parlamentarai „tikrai liktų”, yra vos 2 proc. Pasitikėjimas Prezidento ryžtu yra reikšmingai didesnis, tačiau ir jis sparčiai silpnėja: šiuo metu tik 37 proc. lietuvių mano, kad valstybės vadovas užpuolimo atveju liktų šalyje, tačiau prieš metus taip manė 46 proc. – per metus pasitikėjimas Prezidento ryžtu krito devyniais procentiniais punktais.
„Šie duomenys, mano akimis, atskleidžia gilesnį reiškinį nei vien požiūrį į konkrečius politikus. Kai 84 proc. gyventojų mano, kad Seimo nariai užpuolimo atveju netektų ryžto, kalbama jau ne apie atskirų asmenybių vertinimą, o apie sisteminį institucinio pasitikėjimo deficitą. Tai svarbu valstybei dėl labai praktinės priežasties – krizinė valstybės komunikacija remiasi prielaida, kad gyventojai jos klauso ir ja pasitiki, o jeigu žmonės nepasitiki valdžia, jie mažiau pasitikės ir jos raginimais bei prašymais.
Istorinė patirtis rodo, kad valstybės atsparumą krizės metu labiau lemia ne kariniai pajėgumai, o tai, ar visuomenė tiki, kad jos vadovybė liks šalyje. Ir Ukrainos pavyzdys šią taisyklę puikiai iliustruoja – pirmosiomis karo dienomis prezidento Volodymyro Zelenskio sprendimas pasilikti Kyjive tapo svarbiausiu šalies atsparumo simboliu. Deja, Lietuvoje šios simbolinės žinios visuomenei kol kas trūksta“, – pokyčius aiškina KOG instituto vadovas.
Šis pasitikėjimo deficitas atsispindi ir gyventojų požiūryje į gynybos finansavimą. Tyrimo duomenimis, prie šalies gynybos finansavimo prisidėtų 62 proc. gyventojų, tačiau atidžiau pažvelgus į konkrečius būdus, kaip tai jie darytų, matomas didėjantis atsargumas – per metus sumažėjo praktiškai visų finansinio prisidėjimo formų palaikymas.
Savanoriškas noras skirti pinigų gynybai krito nuo 20 proc. iki 13 proc., didesnio pridėtinės vertės mokesčio (PVM) palaikymas – nuo 18 proc. iki 12 proc., didesnio gyventojų pajamų mokesčio (GPM) – nuo 16 proc. iki 13 proc., o specialaus visuotinio gynybos mokesčio – nuo 27 proc. iki 25 proc. Tačiau, nors nenorinčiųjų papildomai prisidėti prie gynybos finansavimo dalis nuo 32 proc. paaugo iki 38 proc., iš 13 proc. tų, kurie sutiktų skirti pinigų savanoriškai, dauguma (61 proc.) per metus skirtų daugiau nei 100 eurų.
Pasak D. Gailiaus, geografiškai išryškėjo ir miestų skirtumas – net 70 proc. trijų didžiausių miestų gyventojų lėšomis prisidėtų reikšmingai dažniau, kai tuo metu taip pat atsakė 55 proc. kitų miestų gyventojų.
„Iš pirmo žvilgsnio šie duomenys atrodo prieštaringi, nes žmonės sako palaikantys gynybą, bet jos nenori finansuoti, tačiau toks elgesys gali būti tam tikra piliečių reakcija dėl nepasitikėjimo valdžia. Kai žmogus mano, kad valdžia užpuolimo atveju išvyktų iš šalies, jo pasipriešinimas papildomam apmokestinimui tampa visiškai nuoseklus. Be to, pasakymas „taip, gynyba svarbu” yra vertybinis pareiškimas, o konkretus mokestis – jau finansinis sprendimas, todėl tikėtina, kad gyventojai nori būti tikri, jog pinigai bus efektyviai panaudoti. Tai iš dalies paaiškina ir tai, kodėl tiek daug žmonių asmeniškai imasi pasirengimo veiksmų.
Trijų didžiausių miestų gyventojų aktyvumas šiame kontekste taip pat logiškas – jų pajamų lygis yra reikšmingai didesnis, todėl ir finansinės galimybės prisidėti yra geresnės nei mažesnių miestų gyventojų. Apskritai, žvelgdami į visus duomenis, matome brandžios visuomenės portretą – žmonės atsakingai vertina situaciją, racionaliai imasi veiksmų ir nelaukia, kol kažkas išspręs problemas už juos, o tai yra didelė valstybės atsparumo dedamoji“, – tyrimo rezultatus komentuoja KOG instituto vadovas D. Gailius.
Tyrimas atliktas 2026 m. kovo 25–31 d. „KOG instituto” užsakymu. Internetinėje reprezentatyvioje apklausoje dalyvavo 505 Lietuvos gyventojai nuo 18 iki 64 metų amžiaus.
