Aplankyta Plungė ir Rietavas

Lapkričio 17d. ir 24 d. Panevėžio trečio amžiaus universiteto (TAU) klausytojai vyko į Žemaitiją. Kelionių surengimu ir jų eiga rūpinosi TAU rektorė Zita Kazlauskienė. Lapkričio 24-ąją Plungės mieste tvyrojo tirštas rūkas. Sunku buvo įžiūrėti mūrinę Šv. Jono Kryštytojo bažnyčią, Kapinių koplyčią senosiose kapinėse, Lurdo grotą netoli Babrungo. Aplankytas Plungės dvaro rūmų ansamblis. Praėjus pro baltus parko vartus, puoštus dviejų riterių ir meškų figūromis, sustota prie skulptūros „Sakmė“. Tai rugsėjo 29 d. atidengtas dekoratyvus granitinis paminklas kompozitoriui ir dailininkui Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui. Šio paminklo autorė skulptorė profesorė Dalia Matulaitė. Plungėje orkestre keletą metų grojo būsimas garsusis menininkas.

Parke pro medžius matyti didingi kunigaikščio Mykolo Oginskio rūmai. Jie statyti 1879 m. Po niokojimų ir gaisrų rūmų viduje nieko autentiško neišlikę. Restauratoriai stengėsi sukurti jaukias muziejaus erdves.

Šiuo metu rūmai priklauso Plungės miesto savivaldybei, veikia Žemaičių dailės muziejus. Čia didžiojoje salėje ir kitose erdvėse vyksta koncertai. Yra eksponuojami Oginskių giminės portretai. Veikia nuolatinės Vytauto Ulevičiaus, Vytauto Jaručio, Antano Lipikio, Juozo Bagdono bei kilnojamos parodos, viena jų yra skirta dailininkui Adomui Galdikui. Mūsų grupei nuosekliai, nuoširdžiai pasakojo vyr. muziejininkė Irena Jonauskienė. Likome jai nuoširdžiai dėkingi. Takai buvo padegti ledeliu iki oficinos, žirgyno, laikrodinės nebeėjome, tai palikome šiltam periodui.

Skubėjome į Rietavą. Mus prie Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios pasitiko Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas. Pasakodamas su meile ir žinojimu mums sugebėjo parodyti tiek iš išorės, tiek viduje esantį turtingumą, skoningą erdvės vientisumą.

Įžiūrėti buvusių tvenkinių, salų jose ir parko negalėjome, nes buvo tirštas rūkas. Pabuvojome prie keleto išlikusių nereikšmingų pastatų centrinių dvaro rūmų pamatų ir simbolinės arkos. Ne tik pilkas oras kaustė mūsų žvilgsnius, su liūdesiu mąstėme apie buvusią pastatų didybę, jų ištaigingumą, sukauptos bibliotekos lobyną. Visą tai dingo, kaip tas rūkas sekančiai dienai išaušus. Daug yra neapgalvotų, protu nesuvokiamų sprendimų, kurie nuo žemės paviršiaus šluoja tai, kas buvo sukurta. Tai išgyveno ir mano kaimas, kai nuo žemės paviršiaus 2000 metais pradingo nauji Paįstrio kultūros rūmai.

Ypač daug pasikeitimų miestelyje įvyko po 1812 m. Grafas Irenėjus Oginskis pastatė puošnius rūmus, įkūrė muzikos, agronomijos mokyklas, iškasė tvenkinį, įrengė parką, jį sutvarkė ir išpuošė, įkūrė simfoninį orkestrą. Nuo XVIII a. pabaigos iki XX a. pradžios Rietavas buvo garsios didikų giminės – kunigaikščių Oginskių valda. Minėtu laikotarpiu Rietave susiformavo unikalus kultūros židinys, davęs pradžią daugeliui kultūros ir technikos naujovių Lietuvoje. Rietavo kunigaikščių Oginskių šeimos dvaras suklestėjo XIX a. viduryje, puoselėjamas Irenėjaus ir Bogdano Oginskių. 1882 m. brolių Oginskių pastangomis iš Rietavo į Plungę nutiesta pirmoji Lietuvoje telefono linija. 1892 m. Rietave pradėjo veikti pirmoji Lietuvoje elektrinė. Elektra apšvietė rūmus, parką, bažnyčią ir miestelį. Spaudos draudimo laikais Oginskiai rėmė draudžiamos lietuviškos spaudos leidybą. iš čia jo linijos nutiestos į pajūryje buvusias grafų Tiškevičių valdas. Rietave Oginskių laikais vyko pirmosios Lietuvoje žemės ūkio parodos, daug žmonių susirinkdavo į simfoninės muzikos ir pučiamųjų instrumentų koncertus.

Rietave muziejus veikia nuo 1995 m. vieninteliame išlikusiame XIX a. vidurio architektūrinio ansamblio pastate, kuriame 1874-1903 m. veikė kunigaikščio Bogdano Oginskio (1848-1909) muzikos mokykla. Miestelį kūrė ir nuo 1763 m. iki 1909 m. valdė penkios Oginskių kartos. Geriausiai žinomas Mykolas Kleopas Oginskis. Jis pragyveno turiningą ir audringą gyvenimą, dalyvavo Tado Kosciuškos vadovaujamame sukilime 1794 m., aktyviai kovojo už Lietuvos ir Lenkijos savarankiškumą. Po sukilimo ir III Lietuvos-Lenkijos padalijimo M. K. Oginskis, prisidengęs svetima pavarde, pasitraukė iš Lietuvos. Manoma, kad būtent tuo laiku ir sukūrė garsųjį polonezą „Atsisveikinimas su tėvyne“. Šiuo M. K. Oginskio nepakartojamo ilgesio kūriniu mus ir sutiko muziejuje. Prie didžiulės freskos miestelio praeitin ir kunigaikščių Oginskių gyventan laikotarpin mus palydėjo V. Rutkauskas. Gražiai gražinęs į dabartį ir su viltim palydėjęs į rytdieną.

Ona Striškienė, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė