Istorikas ir publicistas Juozas Brazauskas

Ar atgims Jonas Biliūnas?

Sovietinė cenzūra leido sau reikiamai paredaguoti netgi Jono Biliūno kūrinius.Ypač kliuvusi apysaka „ Liūdna pasaka”. Savaip buvo pertvarkytas ir antrasis Biliūno „Raštų”( publicistikos ir laiškų) tomas. Kupiūruotos vietos, kur rašoma, kaip caro žandarai persekioja “apšviestesnius“lietuvius.

1980-1981 m. „Vagos” išleistų Biliūno „Raštų” tritomyje  kupiūrų dar neišvengta. Tik 1995 m. leidykla „Baltos lankos” išleido autentiškos Biliūno kūrybos rinktinę “Liūdna pasaka”( sudarytojas G. Viliūnas).

 Būta net kurioziškų atvejų. Meilė Lukšienė, monografijos apie Joną Biliūną autorė, jo raštų parengėja, yra minėjusi, kad sykį leidykloje vienas tarybinis “aktyvistas” siūlė parašyti kitokią „Brisaus galo” pabaigą. Atseit šuo turėtų įkąsti šeimininkui… Tuomet pasipiktinęs profesorius V. Mykolaitis – Putinas net šoktelėjo nuo kėdės, nepritarė ir redaktoriai. „Sumanymo” teko atsisakyti…   

 1989 m. balandžio 11 d., minint 110-ąsias rašytojo J. Biliūno gimimo metines, ant Liudiškių kalvos atstatytas antkapinis  paminklas toks, kokį jam pastatė žmona Julija Biliūnienė Zakopanėje. Paminklą restauravo ir kryžių atkūrė dailininkas Jonas Žukas.  Pagaliau anykštėnai pilnai įvykdė rašytojo valią. O kada mes išleisime visą ir nesudarkytą Jono Biliūno palikimą?

…Sveikatą alinanti džiova trukdė susikaupti kūrybos darbui. Vildamasis pagyti, Jonas Biliūnas 1904 m. rudenį išvažiavo į Šveicariją, Ciurichą. Ten žavėjosi gamta, sekė kultūrinį gyvenimą, universitete toliau studijavo literatūrą. Prisipažino, kad Šveicarija teikia įkvėpimą, bet „medega beletristui guli” Lietuvoje.

 Skurdžiai gyvendamas Ciuriche pirmą semestrą lankė universitetą, kol liga neprogresavo. Antrą semestrą  vis dažniau paskaitas praleisdavo, kilo temperatūra. Liga nesitaisė ir 1905 m. pradžioje pasiguodė laiške žmonai, kad norįs grįžti į Lietuvą. 1905 m. vasario mėn. pabaigoje pas Joną atvyko žmona Julija. Nuotaika kiek pagerėjo, atsirado noras kurti. Tuo laiku buvo parašytas „Laimės žiburys“.

Pasiaukojantis jaunos žmonos rūpestingumas ir slaugymas daug ką išgelbėjo. Lietuva būtų Jono Biliūno netekusi bent dviem metais anksčiau, tais dviem metais, kurie buvo patys našiausi jo kūryboje: „Liūdna pasaka“, „Piestupis“, „Brisiaus galas“.Jau mūsų minėtas apsakymas „Laimės žiburys“. 

Apsakyme „Laimės žiburys“ keliamos aukos visuomenės labui prasmingumas. Kūrinyje sudėtos rašytojo ir geriausių to meto žmonių viltys, kad šviesus žmogaus protas kaip pasklidęs alegorinis žiburys pagaliau sunaikins nelaisvę, o su ja grius ir moralė, paremta žmogaus neapykanta žmogumi. Laimė įsiviešpataus pasaulyje tada, kai visi suvoks žmogaus vertę, o tarpusavio santykius rems meilė ir pagarba.

Kūrinyje regime vyrus ir moteris  drauge pasirenkančius tą patį kolektyvinį siekį: „Tai buvo XX a. pradžios pažangaus galvojimo vizija. Vyrai ir moterys lygūs tame pačiame darbe.Pasirenkama savo laisva valia, nepaisant tėvų, brolių ir seserų įtikinėjimų, jog per daug rizikuojama“

( Vytautas Kavolis).

 Pragyvenimas Šveicarijoje buvo brangus, mokslui ir knygoms reikėjo sukti nuo maisto. Organizmas silpo. Gydytojai patarė važiuoti namo, nes, anot jų,  liko gyventi tik keli mėnesiai.Gegužės pradžioje grįžo su žmona į Lietuvą.Vasarą Biliūnas praleido Rozalimo miestelyje pušyno apsuptyje. Artinosi ruduo.

Nutarė su žmona važiuoti į Krymą. Anksčiau ten gydėsi V. Kudirka, P. Višinskis. Gydytojai patarė važiuoti į Zakopanę. Į Lenkijos kurortą Jonas Biliūnas išvyko vienas. Žmona Julija liko Kaune, sunkiai dirbo. Gavo laišką iš sanatorijos vyriausiojo gydytojo: atvažiuoti atsiimti ligonio.Nuvykusi į Zakopanę, kartu su Jonu Biliūnu gyveno iki pavasario. Julija darė viską, kas buvo įmanoma, kas tik buvo reikalinga Jono Biliūno nykstančiai sveikatai gaivinti. Vėl rašytojas bandė rašyti. 

1906 m. balandžio mėn. 28 d. Abu sugrįžo į Lietuvą. Jonas Biliūnas jau buvo beviltiškas ligonis. Jonas Biliūnas liko patenkintas atsidūręs Niuronyse: „ Dabar tikrai  pasitaisysiu, įtraukęs žiedų kvapo, gryno oro“.

Ji vargino kosulys. Labai toli negalėjo eiti Šventosios pakrante. Ramino save: „Kitais metais būsiu visai stiprus, einu geryn.“

Per vasarą gyveno jau Kačerginėje. Puikus  miškas. Surado jam gražų kambariuką ant kalnelio tarp jaunų pušų.Vaistų nuo džiovos tuo metu nebuvo: gydyta  oru ir geru maistu. Brolis Mykolas tą pavasarį neiškirto didesnių langų, iškirto juos rudenį, bet jo jaunylis brolis Jonas niekados nebesugrįžo į Niūronis.   

1906 m. rudenį  Jonui Biliūnui vėl teko važiuoti į Zakopanę. Tai buvo paskutinė jo kelionė. Dundant traukiniu, Jonas Bilūnas ėmė nuniuoti A. Baranausko „Sudiev, Lietuva“. Privažiavus pasienį, abiem ašaros riedėjo per veidą. „Nejaugi negrįšiu?“ Julija ramino: „Gyvensime Lietuvos kaime, mažame namelyje“. Zakopanėje gulėjo lovoje ištisai, tik kartais nueidavo į knygyną. Į Lietuvą nebegalėjo vežti, gydytojai nebepatarė judėti iš vietos.

Iš spaudos sužinojo apie Povilo Višinskio mirtį: „Jeigu  jau su juo taip įvyko, tai ką jau man bedaryti. Tikrai reikia ruoštis tai baisiai kelionei. Kad dar nors porą metų, noriu ilgesnį dalyką parašyti ( ko gero „Liūdną pasaką“- J. B). Reikia dirbti, dirbti daugiau“.

1907 m., likus keliems mėnesiams iki mirties, pabaigė rašyti „Liūdną pasaką“: „Ėmė noras suimti gniaužtan visą tą pakvipusį orą ir, pravėrus savo krūtinę, vienu rėžtu sugrūsti jį plaučiuosna: pasotinti juos, alkanus, to oro ištroškusius. Bet buvau toksai silpnas, tos galios neturėjau“.  Apysakoje kalbama apie 1863 m. sukilimą, jo numalšinimą, bet dar labiau apie žmogaus viltį ir jos sudaužymą, apie pasityčiojimą ir užuojautą.

Negandos pavertė Juozapotą nepagydomu ligoniu, gyvenančiu tik vienu, baisiausiu praeities momentu. Juozapota – tai lyg sustingusio laiko paveikslas, tačiau tragiškai šiurpus jo nejudrumas tik pabrėžia gyvenimo tėkmę. Juozapotos skausmas buvo artimas ir suprantamas  ligos iškamuotam pasakotojui.

 J. Biliūnas visada laiko bėgimą itin jautriai išgyvenęs. Į viską jis žiūrėjo tarsi iš laiko perspektyvos. Retai pasitaikė personažas, kuriam gyvenimas galu gale atneštų laimę. Tarp rašytojo skatinamų vertybių buvo jautrumas žmogui. Kitų nelaimę matė pirmiau negu savąją, suvokė, kad kitų negandos gali būti didesnės.“Liūdnoje pasakoje“ atsiskleidė autoriaus prozos humanizmas, moralinėmis vertybės, kuriomis  rėmėsi rašytojas, vaizduodamas gyvenimą.  Artėjo ir paties J. Biliūno gyvenimo galas…. 

Juozas Brazauskas, istorikas, publicistas


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: