Ar kompiuteris mokykloje gali pakeisti spausdintas knygas?

Dalis švietimo atstovų tikina, esą skaitmeninės priemonės taps aktualesnės už popierines ir kad mokymuisi mokykloje gali pakakti vien tik kompiuterio. Ar tai tiesa? Ugdymo metodus ir smegenų veiklą tyrinėjantys mokslininkai atskleidžia, kad darbo su spausdinta knyga ir teksto ekrane skaitymo poveikis gerokai skiriasi, todėl ir jų naudojimo tikslai negali sutapti. Tyrimų duomenys bei pedagogų patirtis griauna mitus ir apie kompiuterio patrauklumą.

Knyga ar kompiuteris?

Prognozės, kad kompiuteris mūsų gyvenime visiškai išstums knygas ir popierinius vadovėlius prasidėjo jau prieš gerą dvidešimtmetį. Tačiau remiantis moksliniais duomenimis ir SIC atlikta gyventojų nuomonės apklausa, skirtingų priemonių supriešinimas ir paieškos, kas laimės arba kas geriau, yra netikslingi, nes vienos iš kažkurių priemonių atsisakymas būtų didelis praradimas ugdant visapusiškas asmenybes.

OECD konferencijoje 2019 m. gruodžio 3-4 d. buvo paskelbti PISA 2018 m. tyrimo rezultatai ir diskutuojama apie švietimo tendencijas. Ryškiausios iš jų, būdingos ne tik Lietuvai, bet daugeliui pasaulio šalių, yra krentantis šiuolaikinių mokinių raštingumas, lyginant su ankstesnėmis kartomis – visiškai pasikeitę mokinių įpročiai ir galimybės. Kito ir švietimą supantis kontekstas – visų pirma mus supa milžiniškas informacijos srautas, reikalingos naujos kompetencijos bei įgūdžiai. Prie viso to prisideda ir naujausios mokslininkų žinios apie smegenų veiklą, mokymosi ir išmokimo ypatumus. Todėl šiuolaikiniame švietime yra kalbama apie mišraus mokymo(si) poreikį ir galimybes.

Spausdinto teksto skaitymo nauda

Skaitmeninių ugdymo priemonių tiekėjai pastebėjo, kad karantino metu mokytojai aktyviau nei įprastai naudojosi platformomis internete, tačiau jomis neapsiribojo. Pedagogai stengėsi išnaudoti visas teikiamas galimybes.

„Nuolat palaikome ryšį su mokytojais, todėl galiu patvirtinti, kad mokytojai, ypač pradinių klasių, ir nuotolinio mokymo(si) procese naudoja tiek skaitmenines, tiek ir įprastas priemones (spausdintus vadovėlius, pratybas), nes supranta šių skirtingų priemonių teikiamą naudą mokiniams” – pastebi leidyklos „Šviesa” turinio formavimo grupės vadovė Lina Virozerovienė.

Ypatingai svarbus mokiniams yra spausdinto teksto skaitymas. 2014 m. buvo įkurtas Europos Sąjungos finansuojamas tarpdisciplininis Europos mokslininkų tinklas COST E-READ (Evolution of Reading in the Age of Digitization), subūręs mokslininkus iš 33 pasaulio šalių, vykdo skaitymo proceso tyrimus, susijusius su besikeičiančiomis technologijomis. Atlikti net 54 tyrimai, apimantys 170 tūkst. dalyvių, atskleidė, kad gilus spausdintų knygų skaitymas aktyvina tas smegenų sritis, kurios atsakingos už regėjimą, klausą ir kalbą.

Spausdintų ilgų tekstų (informacinių, grožinių) skaitymas ir suvokimas pagerina rašymo, teksto kūrimo gebėjimus, informacija geriau išlaikoma ilgalaikėje atmintyje. Todėl ilgos formos tekstų skaitymas yra būtinas daugelio pažintinių procesų: susikaupimo, dėmesingumo, žodyno turtinimo, atminties lavinimui. Taip pat spausdintinių priemonių, pavyzdžiui, pratybų, užrašų ar paprastų sąsiuvinių ir rašiklių naudojimas pradinukui yra ne mažiau svarbus negu skaitmeninės užduotys. Kaip teigia prof. Daiva Jakavonytė-Staškuvienė, rašymas ranka, o ypač dailyraštis, ugdo dėmesio koncentraciją, lavina atmintį, smulkiąją motoriką, skatina minties raišką.

Teksto ekrane skaitymo nauda

Skaityti tekstus mums kasdien tenka ir kompiuterių, telefonų, skaityklių ekranuose. Toks skaitymo būdas taip pat yra vertingas ir reikalingas, tačiau ugdo visai kitokius įgūdžius. Jis geriau tinka greitam susipažinimui su didesniais informacijos kiekiais ir dar yra vadinamas „trumpuoju“ skaitymu, kuomet informacija yra tik permetama akimis, suprantant tik bendrąją esmę. Jis praverčia sekant naujausią, nuolat atsinaujinančią, aktualią informaciją. Skaitant ekrane yra lavinami informacinio ir medijų raštingumo įgūdžiai, be to, šią veiklą patogu pritaikyti pagal individualius asmens poreikius ir galimybes.

„Sekiant ugdyti bendrąjį raštingumą, būtina pasitelkti priemonių įvairovę kaip visumą. Mišraus mokymo(si) taikymas, kai išlaikoma pusiausvyra tarp skaitmeninio ir popierinės knygos ar vadovėlio teksto skaitymo, kaip tik ir padeda ugdyti bendrąjį raštingumą – skatina gilųjį, kritinį įvairių informacijos šaltinių skaitymą, reflektavimą, vertinimą“, – teigia L. Virozerovienė.

Kas yra mišrus mokymas?

Mišraus mokymosi modelis pasižymi įvairių veiksmingų metodų, taip pat spausdintų vadovėlių ir skaitmeninio turinio derinimu, kuomet medžiaga ir užduotys yra susietos pagal temas ir mokymo(si) tikslus. Taip mokinio ir mokytojo sąveika vyksta tiek realiai, tiek virtualiai.

Taikant mišrųjį mokymą(si) svarbus ne tik žinių ir informacijos perteikimas. Tai keičia požiūrį ir į rezultatų vertinimą, kuris leidžia atskirai stebėti kiekvieną mokinį, jo stiprybes, formuoti mokymą(si) individualiai. Skaitmeninės priemonės mišraus mokymo metu padeda teikti greitą grįžtamąjį ryšį ir kaupti duomenis, reikalingus stebint kiekvieno vaiko mokymosi pažangą.

Ekranų patrauklumo mitas

Kompiuterių naudojimo entuziastai ir priemonių kūrėjai mėgsta naudoti argumentą, kad skaitmeninės užduotys esą labiau įtraukia moksleivius, nes yra paįvairintos žaidybiniais elementais, patraukliai apipavidalintos. Tai – dar vienas mitas, nes mokinių dėmesį patraukia ne pati užduoties forma – skaitmeninė ar popierinė – bet būtent užduoties turinys, formų kaita ir įvairovė. Todėl nenuostabu, kad daugiausia laiko su knyga ir sąsiuviniu praleidžiantys mokiniai pradžioje itin susidomi skaitmeninėmis užduotimis, bet laikui bėgant tas susidomėjimas krenta, nes tai tampa rutina.

Pasak L. Virozerovienės, neuromokslininkai yra ištyrę, kad įprastus, laiko jau patikrintus metodus papildant naujais dirba daugiau smegenų centrų. Be to, tarptautiniai mokinių pasiekimų tyrimai rodo, kad geriausius rezultatus demonstruoja tos šalys, kur išlaikytas balansas tarp popierinių ir skaitmeninių priemonių, tarp realios ir virtualios aplinkos.

„Mokytojo kelias turėtų būti įtraukti mokinius į veiklas ir nesvarbu, kokios jos yra, ar vykdomos nuotoliniu būdu, ar tiesiogiai, ar tai užduotys savarankiškam atlikimui. Juos sudominti galima trumpu intriguojančiu klausimu, tekstu, nuotrauka ar video įrašu. Svarbu suvokti, kad mokinius žavi kompleksinė prieiga prie veiklos, kur reikia ne tik girdėti, bet ir matyti vaizdus, ir paieškoti, atrasti, patyrinėti“, – teigia pedagogas ir socialinių mokslų daktaras Simonas Šabanovas, „Šiaurės licėjaus“ ugdymo vadovas.

Mokytojas S. Šabanovas taip pat pastebi, kad tai, kurios užduotys yra įdomiausios, labai priklauso nuo vaiko pomėgių. Jeigu vaikas mėgsta elektronines užduotis, rekomenduojama į jas įpinti galbūt ne tokias pamėgtas rašymo, skaičiavimo, piešimo ar dainavimo užduotis. Svarbu visas veiklas „miksuoti“ – nuo judėjimo užduočių iki rašymo ir tai sieti su skatinimo sistema.

Pamokos pavyzdys

Pabaigoje – kaip gi atrodo mišraus mokymo(si) užduotys? Tokios užduoties pavyzdys 7 klasės literatūros pamokoje apima daug veiklų: „Įsivaizduokite, kad į jūsų mokyklą atvyksta filmo kūrėjų grupė, ieškanti įdomių idėjų, kaip naujai interpretuoti Antuano de Sent Egziuperi filosofinę pasaką „Mažasis princas“. Ši užduotis reikalauja įvairiapusio darbo – įsigilinti į kūrinį, ieškoti įdomių sprendimų, bendradarbiauti su klasės draugais ir ne tik. Ją atliekant galima derinti pačias įvairiausias priemones – ir kūrinio skaitymą, ir rašymo bei teksto suvokimo užduotis, taip pat ir bendro filmo scenarijaus kūrimą skaitmeninėje platformoje, kartu su draugais. Toks mokymas(is) apima ne tik žinių, bet ir gyvenime reikalingų bendrųjų gebėjimų ugdymą.

„Mes, edukacinio turinio kūrėjai, nuolat tyrinėjame ugdymo turinio poveikį, ir visi tyrimai rodo, kad geriausia šiuolaikiniam vaikui yra tam tikra tradicinių ir skaitmeninių priemonių dermė bei toks ugdymo procesas, kuriame naudojama daug ir įvairių priemonių. Vadovaudamiesi mišraus ugdymo koncepcija kuriame veiksminga pažangia metodika pagrįstus vadovėlių komplektus, popierines mokymosi priemones papildomam mokymuisi ir skaitmeninį turinį „Eduka klasėje“, – teigia „Šviesa“ direktorė Milda Juonė.