Ar popiežius paragins Lietuvoje Bažnyčią atsisakyti privilegijų?

Juozas Dapšauskas

VšĮ „Sąmoningas ryšys“ vadovas

Dalis ir Lietuvos visuomenės buvo teigiamai sujaudinti popiežiaus Pranciškaus iškeliavimo momento. Ir labiausiai vyravo ne praradimo, liūdesio nuotaika, o įkvėpimo, pavyzdžio, dėkingumo jausmas. Dabar gyvenama laukimo emocija: o kas toliau? Konklava, naujo popiežiaus rinkimas, prasidės gegužės 7 d. Ir tikėtina greitai krikščionių katalikų bendruomenė turės naują „Dievo tarnų tarną“, popiežių.

Pasidalinsiu keliomis mintimis ir pastebėjimais apie tiltą, pereinanąjį laikotarpį ir ateitį su kuriomis susiduria katalikų bendruomenė. Jos nėra naujos, jos niekur nedingo ir ateityje tikrai nebus menkesnės. Jas mato ir katalikai, kitokių religinių pažiūrų asmenys ir šiaip sekuliarūs žmonės.

Pirmiausia apie pačią konklavą, popiežiaus rinkimo procesą. Aštuoniasdešimt procentų rinkikų kardinolų yra paskirti popiešiaus Pranciškaus, tad neabejotina kad kažkokia prasme bus tęstinumas, tikrai negrįš koks radikalus konservatorius. Tai neįmanoma. Tikėtina, kad naujasis vadovas bus charizmatiškas. Beje, pats charizmatiškumas dar nereiškia, kad jis būtinai bus labai liberalus, plačių mostų, gali būti ir gana konservatyvus. Toks dalinai buvo popiežius Jonas Paulius II stiprinęs klerikalizmą, bet ir palaikęs dialogo su sekuliariuoju, kultūrinių įvairovių pasauliu kelią. Nenustebčiau, kad naujasis popiežius bus ne iš Europos, bet, pavyzdžiui, iš Azijos.

O kad problemų bažnyčioje esama, tai akivaizdu. Užstigę tokie klausimai – moterų kunigystė ar vyskupystė, celibato klausimai normaliai net nediskutuojami. Vyskupais paskiriami nuspėjami, saugūs, kad nesusidarytų tam tikras sparnas, kuris keltų esmingesnės reformos klausimus. Beje ir dabar yra vyskupų pašalintų iš savo pareigų dėl to, kad susituokė, kėlė radikaliau kai kuriuos naujovių klausimus. Todėl turėjo palikti savo tarnystę.

Bet dar prisiminkime popiežių Pranciškų, kuris kai kuriuos klerikalus, beje, ir pasauliečius siutino, kad griauna Bažnyčią savo spontanišku liberalumu, paprastumu, artumu žmonėms, taip neva sudarė įspūdį, kad katalikybė tampa „mažiau dieviška“.

Pranciškus nuo pat savo tarnystės pradžios suglumino – plovė kaliniams, musulmonams, moterims kojas taip pažeisdamas „teisingos liturgijos“ tradiciją. Net ir Lietuvoje kai kurie apžvalgininkai labai pasipiktino tuo, kad plauna ne nukentėjusiesiems kojas, o nusikaltėliams.

Beje, šia proga galima atkreipti dėmesį, pavyzdžiui, į skirtingus Švedijos ir JAV įkalinimo sistemų požiūrius ir praktikas,. JAV kalėjimai perpildyti – tai bausmės, keršto, teisybės įstaigos. Švedijoje – labiau perauklėjimo, naujo kelio parodymo, kitokio gyvenimo būdo įkvėpimo sistema. Ir antrą kartą nusikalstančių Švedijoje žymiai mažiau nei JAV. Ar visuomenės ir nėra toks noras, kad daugiau nebenusikalstų, nebedarytų visuomenei skausmo ir skriaudos. Tai ir popiežius Pranciškus kaliniams kojas plovė ne todėl, kad juos ypatingai pagerbtų, bet, kad įkvėptų kitokio gyvenimo viziją, pažadintų ir juose esantį užslėptą orumą, kad pasikeitus nusikaltimai nebebūtų tęsiami. Ar visuomenė kaip tik to ir nenori, kad būtų saugi, nusikalstamumas bendrai mažėtų? Ar nori kuo skaudžiau „įgnybti“ skriaudikams, kad jiems daugiau skaudėtų nei tiems, kuriems padarė skriaudą. Šis siekis taip pat yra labai suprantamas, labai natūralus, teisėtas – tik ar jis neuždaro užburtame nusikalstamumo didėjimo rate? Ir visuomenei, visiems žmonėms mažiau naudingas.

Tikslas ne kuo skaudžiau nubausti skriaudiką, tai mūsų automatinė reakcija, kad būtų įvykdytas teisingumas, o kad nelaimėlis skriaudikas pasikeistų ir daugiau niekada nebenusikalstų. Skriaudikai būna traumuoti tėvų, visuomenės ir nusikaltimus daro ne todėl, kad yra laimingi, o būtent, kad yra nelaimingi. Visuomenės tikslas, ne tik kuo skaudžiau nubausti nusikaltėlį, bet kad žmogus suprastų, kur yra laimė, kad ji tikrai nėra nusikaltimų daryme ir jų tikrai nebekartotų. To siekė Pranciškus.

Popiežius Pranciškus pačiu kojų plovimo faktu, sekdamas Jėzų, parodė ne tik nuolankumą, pavyzdį, kaip Jėzus plaudamas savo mokiniams. Evangelijoje skaitome: „Nuplovęs jų kojas, Jis užsivilko drabužius ir atsisėdęs paklausė: „Ar supratote, ką jums padariau? Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti“. Bet esmė dar gilesnė ir prasmingesnė: „Jeigu tai suprantate, būsite laimingi taip elgdamiesi“, – pridūrė Jėzus. Popiežius Pranciškus tęsdamas liturginį pavyzdį visai visuomenei, ar tai būtų pirmiausia katalikai, krikščionys, bet ir visiems žmonėms, parodė psichologijoje, saviugdoje, savitarpio ryšiuose taip aktualią temą – laimės paiešką – „Jei tai supratote, būsite laimingi taip elgdamiesi“. Tiek apie kontraversišką kojų plovimą.

Dar nemažai linksniuota didelė naujovė, kad popiežius Pranciškus pasirinko ne raudonus batelius, o paprastus, praktiškus. Atrodytų, kas čia tokio, atsisakyti tų pasenusių absurdų, tuštybių? Tačiau žinant Bažnyčios istoriją, kai dar visai neseniai prieš popiežius būdavo klaupiamasi, bučiuojami tie raudoni bateliai, tai milžiniškos „reformos“, kai to bučiavimo nebeliko. O klausimas kodėl tiek ilgai tai iš vis užsiliko? Prisiminkime dar neseną popiežiaus Pijaus IX pasiskelbimą „Vatikano belaisviu“, kai kūrėsi Italijos respublika IX amžiuje ir nuo popiežiaus atėmė „jo“ žemes, paskelbė popiežiaus neklaidingumo dogmą, skelbė „Syllabus Errorum“ (paklydimų, klaidų sąrašus). Šį popiežių Pijų IX popiežius Jonas Paulius II paskelbė palaimintuoju, taip savotiškai parodydamas, kad bažnyčia turėtų tokia būti. Kažin? Beje, tuo pat metu paskelbė palaimintuoju ir popiežių Joną XXIII, taip suvienodindamas juos, nors jie vykdė radikaliai priešingas veiklas, buvo visiškai priešingų požiūrių.

Prisiminkime popiežių Joną XXIII, kuris sušaukė Vatikano II Susirinkimą. Su juo įvyko esminis ir netikėtas lūžis katalikų Bažnyčioje. 1958 metais nusenę kardinolai norėjo išsirinkti kažkiek jaunesnį nei jie popiežiumi, kuris dar tęstų, palaikytų jų ramų, konservatyvų, klerikalinį gyvenimą. Ir išrinko popiežiumi einantį 78 metus kardinolą Angelo Giuseppe Roncalli. Bet pataikė ant to, kuris neilgai trukus paskelbė, kad šaukia Visuotinį Bažnyčios susirinkimą, kuriame nebus niekas prakeikinėjamas, neskelbiami „paklydimų sąrašai“, erezijų pavojai, bet ieškomą gražių ryšių tiek su skirtingomis krikščionių bendruomenėmis, tiek su kitomis religijomis, tiek su skirtingomis filosofijomis, požiūriais, kultūromis. Mirė įsiūbavęs bažnyčios atsinaujinimo, reformų bangą 1963 metais.

Bet dabar palikime Vatikaną, o truputi pažvelkime kaip katalikų Bažnyčia veikia Lietuvoje. Retorinis klausimas – lietuvis kardinolas Rolandas Makrickas išrenkamas popiežiumi. Lietuviai pasidaro labai praktikuojantys katalikai? Tai tampa mada? Tik kuo tai susiję su giliu tikėjimu, kaip asmenine patirtimi – nesumeluota, neprimesta, neišprievartauta vidine laikysena?

Lietuvoje vyrauja arkivyskupai ir vyskupai funkcionieriai, galima liaudiškiau pasakyti, nuobodos. Kiek vyskupai panašūs į popiežių Pranciškų? Lietuvoje pasirenkančių kunigo kelią drastiškai sumažėję, seminarijos kritiškai ištuštėjusios. Per paskutinius dešimtmečius daug kunigų Lietuvoje metė kunigystę dėl moters,  dalis gyvena vidiniame konflikte.

Visuomenė keičiasi. Žmonės tampa mažiau dogmatiškai religingi, bet praktikuojantys dvasingumą, neįsirėminantys į jokią konkrečią religiją, neleidžiantys jų mąstymo supančioti dogmoms, primestoms formoms, bet yra atviri laisvoms religinėms, dvasingumo, psichologijos patirtims. Atviresnė, dialogo Bažnyčia gali prisidėti ir prie sąmoningų ryšių visuomenėje kūrimo.

Ir svarbu, kad to dialogo siekdama Bažnyčia neieškotų iš valstybės, valdžios privilegijų. Nepalaikau nuomonės, kad Bažnyčia turi būti išstumta iš visuomeninio gyvenimo, bet, kita vertus, toje visuomeninėje veikloje turėtų dalyvauti vienodomis teisėmis su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis.  Beje, prieštaringa padėtis ir su LR Konstitucijos teiginiu, kad „Lietuvoje nėra valstybinės religijos“ ir kartu yra privilegijuotos religijos, kurios pripažįstamos „tradicinėmis“, „valstybinėmis“ ir joms teikiamos lengvatos, finansinė pagalba ne projektinei veiklai, o tiesiog, kad jos yra. Prisiminkime ir neskanų „Romuvos“ pripažinimo valstybine religija procesą – jų prašymas buvo atmestas , tada 2019 m  bendruomenė kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT), kuris priėmė sprendimą, kad Seimas, nesuteikdamas „Romuvai“ valstybinio pripažinimo statuso, pažeidė Europos Žmogaus teisių konvencijos nuostatas. Net po tokio sprendimo Seimo nariai 2023 metais vėl balsavo prieš pripažinimą, kol galu galiausiai – 2024 metų pabaigoje suteikė valstybės pripažinimą.

Lietuvos Respublikos Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą jos skirstomos į tris tipus: tradicinės Lietuvos religinės bendruomenės ir bendrijos, religinės bendruomenės ir bendrijos, kurios turi valstybės pripažinimą bei kitos religinės bendruomenės ir bendrijos, kurios neturi valstybės pripažinimo. Mano galva, pats įstatymas yra iš esmės diskriminacinis. Visai neturėtų jokia religija būtį privilegijuota. O finansavimą gautų konkretiems projektams, o ne todėl, kad tiesiog tokie yra. Dabar tokia praktika. LR Konstitucijoje nėra pripažintos vienos valstybinės religijos, tačiau įstatymiškai yra pripažintos kelios valstybinės pripažintos religijos su viena vyraujančia – katalikų, kuriai ir finansai iš valstybės biudžeto atitenka didžiausi.

Kokios tos privilegijos? Valstybinės pripažintos religijos įgyja teisę į žemės mokesčio lengvatą, jų dvasininkai privalomai valstybės draudžiami socialiniu draudimu, PSD draudimu. Valstybė užtikrina bazinę senatvės pensiją. Buvo LR Vyriausybėje projektas, kad kunigų senatvės pensija siektų daugiau nei 1000 eurų. Tokios iniciatyvos labiau suaktyvėja prieš rinkimus arba sujautrinus religinę atmosferą, pavyzdžiui, gali būti tokių iniciatyvų ir dabar, kai proga pasinaudoti iškeliavusio popiežiaus Pranciškaus pavyzdžio, garsumo šlove.  Neretai kai kurių kunigų idealistų pasišventimu pasinaudoja kiti, kurie neturi jokio pasišventimo, tik bando gauti iš to naudos, galios, įtakos, pinigų.

Katalikų kunigų „sakramentų konvejeris“ yra rutininis darbas už kurį kunigai pasiprašo kai kur gana nemažo užmokesčio. Priklausomai mieste ar kaime, kainos už ritualus neretai kažkiek skiriasi.  Asmeniškai žinau kunigų, kurie be to rutininio darbo „sakramentų pardavinėjimo“ vysto daugybę savanoriškų veiklų, kuris, galima sakyti, nėra tas darbas už kurį gaunamas pastovus atlyginimas. Tai labai gražu. Bet nevyriausybininkų tokių, kurie dirba daugybę idėjinių, pasišventusių, kūrybinių, ugdančių, labai reikalingų veiklų, bet už kuriuos nėra mokamas atlyginimas arba mokamas itin mažas, taip pat yra daugybė. Bet jiems valstybė pensijų nenumato, PSD nemoka. Moka tik „valstybinių religijų“ atstovams. Kodėl vadovaujant privilegijų atsisakančiam popiežiui Pranciškui Bažnyčia Lietuvoje neatsisakė šių privilegijų? Atsisakys vadovaujant kitam popiežiui?

Bažnyčia – ne kad jai tarnautų, o kad ji tarnautų. Popiežiai, tikiuosi, nebesiaus raudonų batelių, nebenešios auksinių kryžių ar grandinėlių, o tuo labiau nebegrįžti prie to, kad jam bučiuotų kojas ir būtų nešiojami kaip Rytų satrapai, kaip buvo dar gana neseniai, nebesiims kitaip mąstančių prakeikinėjimo. Kad plautų kietiems kojas ne tiesiogine prasme, bet esmine – su nuolankumu, paprastumu, taip pavyzdžiu prisidėdamas prie pasaulinės darnos ir visų asmeninės bei ryšių laimės.