Arūnas Augutis. Rokiškėnams su juo ir linksmiau, ir drąsiau

Kelintą savaitgalį iš eilės dailininkas Arūnas Augutis kasinėja. Ne šiaip sau, savo sodelyje, bet rimtai – su archeologais – atidenginėja Tyzenhauzų dvarvietės pamatus. Ir vertingų radinių, džiaugiasi, jau aptikę – koklių, labai panašių į Valdovų rūmuose esančius – ant jų pavaizduoti kariai. Taigi, įmanoma, kad hipotezė tokia: kadaise šis dvaras priklausęs Lietuvos didžiajam kunigaikščiui.

Tiesa, tapytojas, asambliažo kūrėjas niekada neapsiribojo viena vienintele saviraiškos priemone. Nenustebtų pavadintas visuomenės veikėju –   rokiškėnai įpratę prie griežtų menininko pasisakymų miesto spaudoje, ir knieti, tvirtina, vis kitokia veikla, kurios ir prasimano.

GYVENIMO MOKYKLA – DUSETOSE

Tikras žemaitis, gimęs Mosėdyje, Rokiškį pasirinko ne išsyk po studijų – penketą metų mokytojavo garsiojoje Dusetų mokykloje, kuri iš panašių Lietuvos bendrojo lavinimo įstaigų išsiskyrė tuo, kad giliu sovietmečiu ten nuo pirmos iki paskutinės klasės dailės meno mokyta sustiprintai.

-Dusetos ir dabar garsėja savaisiais menininkais, kaip ir vienintele, unikalia dailės galerija, kuriai vadovauja buvęs mano mokinys Alvydas Stauskas, – džiaugiasi A. Augutis. – Apskritai su dusetiškiais mus sieja toks ypatingas ryšys, jog daugelio kūrybinių projektų vieni be kitų nebeįsivaizduojame: Pupelis, Daščioras, aš – jų visokiausiuose renginiuose dalyvaujame, kaip ir tuomet, kai Zarasai buvo Lietuvos kultūros sostine – prisimenu puikiausią  projektą paežerėje. Kartu mes ir tarptautinėse parodose. Ten tokio šaunumo kolektyvas, kad nėra žodžių tam pojūčiui nupasakoti. Pasakysiu taip: man tai buvo tikra gyvenimo mokykla.

SUKŪRĖ KAIMO ŪLYČIĄ

Rokiškis dailininką paviliojo pasiūlęs naują patirtį: tuometėje kultūros mokykloje dėstyti šriftą ir scenografiją, kuri kūrėją tuomet taip intrigavo, jog ir žinomas Rokiškio liaudies teatras turėjo malonumą mėgautis Arūno kuriama scenografija. Jis tapo ir daugelio spektaklių kostiumų dailininku.

Tai, kad centrinė Rokiškio gatvė nepanaši į jokią kitą Aukštaitijos ( ką ten regiono, apskritai Lietuvoje nieko panašaus kitur nėra ) miestuko gatvę – irgi Arūno pastangų rezultatas. Jis  – taip vadinamojo „Langinių“ projekto autorius. Idėjos, sėkmingai gyvuojančios jau dešimtmetį, tėvas. Kuklu tarti – gyvuojančios, tiesiog klestinčios, nes dalyvauti projekte veržiasi ir užsieniečiai.

-Pagrindinė Rokiškio gatvė prieš daugelį metų, kaip čia švelniau išsireiškus,   buvo labai neišvaizdi –  apšiurusi, nusidėvėjusi, liūdna: seni mediniai namukai, prie jų ne tik kad sodai, visi daržai – su morkomis ir bulvėmis palangėse – tikra kaimo ūlyčia, – juokiasi dailininkas, prisimindamas didingu pavadinimu – Respublikos – Rokiškio gatvę. – Kažkaip pagalvojau: betrūksta tik langinių, ir būtų kaip tik tikra kaimo ūlyčia. Taip ir pradėjom tas langines tapyti: įdomiausia, kad visus, kuriuos tik kviečiau, nė vienas neatsisakė. Nežiūrint, kur begyventų – Vilniuje, ar Vilkaviškyje. Mielai važiuoja latviai, ir lenkai prašosi dalyvauti.

Projekto esmė, sako A. Augutis, ne tik papuošti miestą, bet jam suteikti  spalvingo linksmumo. Kaip sykį taikliai pastebėjo šiaulietis dailininkas Arūnas Uogintas – tai unikaliausia galerija po atviru dangumi.

SAVOJO LAIKO „NEDEGINA“

Dailininkas neišvedžioja: girdi, nesvarbu, kur gyveni, svarbu, kuo gyveni. Kad ir kaip buvę jauku Dusetose, pripažįsta – jam ten pristigo erdvės, norėjosi didesnio miesto. Rokiškis, tiesa, irgi ne didmiestis, bet jame pavyko rasti pusiausvyrą tarp miesto ir gamtos. Čia ji – labai arti. Todėl dailininkui – kaip tik.

-Didelio miesto tempas žmogui labai nekomfortiškas, – sako. – Dideliuose miestuose gyvenantiems tikrai nepavydžiu. Žmogus ten „degina“ savo laiką. Kitas dalykas – dailininkui gyventi dideliam mieste – visi privalumai. Antra vertus, šiandien tie atstumai – juokingi. Vėlgi: daugelis menininkų, atvirkščiai, kaip koks Sauka, kuriasi kaimiškose vietovėse.

„BLAŠKOSI“, KAD ATRASTŲ

Žvelgdamas į saviraiškos panoramą, Arūnas reziumuoja: gyvenąs ciklais. Scenografiją keitė ugnies skulptūros, stulbinusios per Žirgų lenktynių šventes, kalėdiniu metu nušvietusios Šiaulius, ir, žinoma, Rokiškį.

-Aišku, tapybos neišsižadėjau, – tikina aibę parodų, taip pat ir personalinių, surengęs menininkas. – Dar yra viena labai mėgiama sritis – asambliažas. Gal penkerius metus su rokiškėnais dailininkais kūrėme ekslibrisus žinomoms Rokiškio krašto asmenybėms.

Ekslibriso konkurse, skirtame Lietuvos tūkstantmečiui, A. Augutis pelnė paskatinamąją premiją. O šiųmetei Aukštaitijos krašto dailininkų parodai „Qua Vadis?“, kuri kasmet rengiama Panevėžio dailės galerijoje, pristatytas darbas taip sužavėjo katalogo rengėjus, kad jis pasirinktas leidinio viršelio iliustracija.

-Tai buvo didžiulis 1,50 x 1,20 darbas, padarytas iš gaivųjų gėrimų kamštelių. Reikėjo beveik 1500 skylių išgręžti – 3 centimetrų diametro – pragariškas drabas. Dabar jokiu būdu nebesiryžčiau nieko panašaus daryti.

Pastaruoju metu A. Augutis vėl atradinėja naujus pasaulius. Šįsyk – keramikos. Tas „blaškymasis“ sako, kai kuriuos kolegas, ypač akademikus, piktina ir yra ant pasmerkimo ribos: jei esi tapytojas – tai ir tapyk, grafikas – brėžk linijas ir dėliok taškus taip, kaip mokyta, ir neįsijausk į atradėjo vaidmenį, nes viskas jau atrasta.

-Betgi netiesa, – prieštarauja Arūnas. – Kuomet naujokas mėgina įsisavinti nepažintą medžiagą, jis tai daro labai savitai, ir tas procesas neišvengiamai susijęs su tam tikrų paslapčių atvėrimu. Profesionalui gal ir aišku, bet kai tu kitaip pasižiūri, nutinka visokiausių netikėtumų.

NUPŪS AMŽIŲ DULKES

Drąsiai reiškiantis savąją nuomonę, nebijantis kritikuoti neveiklumo – ypač valdančiųjų sluoksniuose, dailininkas nemano tylėti ir ateityje. Aktyvus, pilietiškas menininkas vertina besibaigiančius 2014 – uosius: jie buvę išties intensyvūs – aštuonios parodos, du plenerai, kur dar veikla visuomeninėje organizacijoje „Tyzenhauzų paveldas“. Jam, kaip ir bendraminčiams, rūpi šių tikrų miesto mecenatų nuopelnų iškėlimas ir parodymas dabarties žmonėms. Todėl specialiai kultūros žmonėms sumanyta teikti Tyzenhauzų premija. Ir tai – tik vienas iš daugelio šios organizacijos užmojų. Dėl to vėlų rudenį nėra kada su arbatos puodeliu ramiai lūkuriuoti – Kalėdų ar pavasario – laikas nuo didingos Rokiškio krašto praeities nužerti amžių dulkes.

Ingrida Paškauskaitė