Atgyja žemė ir pavasariškai vyturiuoja

Šįkart gegužės tribūnoje – progimnazijų „Žemyna“ ir „Vyturys“ jaunieji kūrėjai. Kodėl? Gal todėl, kad atgyja žemė ir pavasariškai vyturiuoja?

Vis tik svarbiausia – todėl, kad šiose mokyklose gyvena daug augančių kūrėjų! Nebūtinai – būsimųjų rašytojų, bet mūsų valstybės ateities gyvenimo KŪRĖJŲ – tai tikrai.

Kadangi jų išties daug (o labai norisi parodyti visų literatūrinius bandymus), mūsų įžanga šįkart trumpa.

 „Gegužiukų“ atlanke, beje, tilpo net 15 kūrėjų. Sunku atsiminti tokį didelį „forumą“ per aštuonerius projekto „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna NEVĖŽIS“. Gal taip niekad ir nebuvo…

Netrukus, birželio 7 dieną, sveikinsime arba prisiminsime savo Tėvelį. Dėl to pirmoji „Jaunųjų kūrėjų tribūnoje“ – Elinga iš „Žemynos“ progimnazijos.

Elinga Kriukaite (8 kl.)

„Mane kurti įkvėpė tragiška ir netikėta tėvelio mirtis. Tada pradėjau rašyti dienoraštį, laiškus. Kai atsiverdavau sumažėdavo liūdesys, ne taip skaudėdavo širdį. O įkvėpimo žodžių semiuosi iš knygų- daug  skaitau…“ – taip apie save rašo jaunoji kūrėja.

Neišsiųstas laiškas

Mielas Tėveli,                                                                                                          

Artėja Velykos ir mano širdį drasko skausmas ir tavęs ilgesys.Jau penkeri metai kiekvieną šios religinės šventės vakarą, papuošusi namus, rašau Tau laiškus. Pamenu, kaip kartu sėdėjome prie šventinio stalo, ridenome margučius ir kartu džiaugėmės. Tačiau tą vakarą, išvažiavęs į kapus uždegti žvakučių mirusiems seneliams, Tu nebegrįžai… Po valandos mama sužinojo, kad Baltijos kelyje Tau gyvybę atėmė didelė didelė mašina. Tuomet man buvo tik devyneri.                     

Bėgo metai, gyvenau prisiminimais. Rodos užaugau,  ir „atidaviau išaugtus žodžius kaip nupjautą rugių lauką“. Tačiau po Tavo mirties nepavyko „išsaugoti pilko grumsto tvirtybės, grūdo tylaus atkaklumo“. Iš liūdesio mano mažą širdį degino skausmas ir Tavęs, Tėveli, begalinis ilgesys. Į mano sielos riksmą neatsakė dangus, kartais mane guodžia tik mamos ištarti žodžiai apie meilę, šiluma suteikia viltį, kad gyvenu…                                                                                      

Prisimenu Tavo stiprias rankas, kai, laimėjusi taurę už šokius, jausdavau Tavo džiaugsmą ir  pasididžiavimą manimi – Tu mane šiltai apkabindavai. Seniai nebešoku, seniai manęs nebelanko vaikiški sapnai, nes Tavo meilės ir rūpesčio žemėje niekas negali pakeisti. Nežinau, ar išdrįsiu kada nebijoti nakties, būti drąsi ir nebėgti nuo šešėlių tamsos.  

Dažnai susimąstau, ar lengviau bus užaugusiai sesutei Evitai, kuri visai neatsimena Tavęs, ar man, pažinusiai ir iki šiol mylinčiai Tave, gyvenančiai prisiminimais. Prisiminimų skrynia tokia brangi, kad niekam jos neatiduočiau. Ji niekada nesudils, nepasens… 

Mielas Tėti, nesijaučiu šioj žemėj saugi, nes negaliu pasislėpti už Tavo tvirtų pečių. Širdis klykia iš ilgesio, tačiau į mano sielos riksmą neatsako dangus. Kartais tik patekėjusi saulė iš liūdesio sušalusiai mano širdžiai  suteikia viltį, kad kada nors šis ilgesys aprims.

Šis laiškas, kaip ir daugelis kitų Tau rašytų, liks neišsiųstas, nes ten, kur išėjai, adresų nėra. Atsisveikinu, turėdama viltį, bendrauti laiškais, mintimis savo dienoraštyje. Jei yra gyvenimas Anapus, linkiu Tau šviesios ramybės.

Elinga

Piktžolė

„Gėlė“. Ištari šį žodį ir pajunti švelnų žiedlapių prisilietimą, malonų, gaivų kvapą. Kai tari „piktžolė“, mintyse įsivaizduoji aukštą, žalią žolę, kuri žmonėms pridaro daug rūpesčių. Juk ta bjauri žolė neleidžia augti gražesnėms gėlėms…

Bet kartą žaliuojančiame lauke su neapykanta ir pykčiu pažvelgusi į  piktžolę, aš pamačiau augalą, kurio melsvi žiedeliai kuždėjo apie begalinį norą gyventi, ilgesį saulės ir lietaus. Piktžolė man nebeatrodė bjauri. Žiūrėjau į ją ir mąsčiau, kad ji, kaip ir  visi kiti augalai, nori augti, žydėti, nori būti mylima ir branginama. Piktžolės ilgesys man priminė neišsipildžiusias mano svajones… Ranka tiesėsi žemyn, ir lyg bejausmis budelis išroviau žolę su visomis šaknimis, nepalikdama ne tik vilties gyventi, bet ir pėdsako, kad kadaise čia augo visai nepikta žolė, kuri ilgėjosi saulės šilumos, žmonių dėmesio. Išroviau, nes ji buvo PIKTŽOLĖ.

Kamilė Arcimavičiūtė (5 kl.)

„Labiausiai man patinka rankdarbiai. Lankau rankdarbių būrelį. Jame daug galimybių kurti. Mėgstu piešti. Dažniausiai piešiu gamtos vaizdus. Daug laiko  kartu su šeima praleidžiu gamtoje. Branginu draugus, dažnai su jais leidžiu laisvalaikį. Mano eilėraščiai gimsta iš patirtų jausmų“.

Atsiprašau

Ar prisimeni dieną, kai susitikome?

Kai abu buvome lig dangaus laimingi?

Bet aš suklydau.

Aš nežinojau, kad taip žiauriai skaudės,

Kai užversiu draugystės duris,

Kai tave prarasiu.

 Gal žodis „atsiprašau“

sugrąžins man tave.

Austėja Kavoliūnaitė (5 kl.)

„Man patinka svajoti. Svajonėse pasaulis įdomesnis, jame nutinka įvairiausių dalykų.  Patinka kurti, tik ne visada turiu laiko ir noro tai, ką sukūriau, užrašyti“.

Pirmasis žodis

Kai namuose atsirado mažoji sesė, mano gyvenimas pasikeitė. Nebeliko linksmų vakarų, kurių metu su tėveliais žaisdavom stalo žaidimus, žiūrėdavom animacinius filmus arba visi klausydavom mamos skaitomų pasakų. Kol nebuvo mažylės, savaitgaliais važiuodavom pasivaikščioti po mišką ar prie ežero. Jei ko nors nesuprasdavau ruošdama pamokas, mama arba tėtis kantriai išaiškindavo.                                                                                      

Naujagimė viską pakeitė. Nebeliko žaidimų, pasakų, pasivaikšęiojimų. Kai mamos paprašiau man padėti išspręsti matematikos uždavinį, ji piktai užriko, kad leisčiau jai nors kiek pailsėti.        

-Tėti, nori su manim pažaisti?- paklausiau kartą tėvelio, nes jau labai buvau pasiilgusi savo mylimo žaidimo.

Bet tėtis suriko:                                                                                  

-Ne dabar, matai, kad esu užsiėmęs.                                                        

Ir taip kiekvieną dieną. Pasijutau labai blogai, man buvo nuobodu ir liūdna. Mačiau, kad sesė atėmė iš manęs tėvus, jų dėmesį ir meilę man.                                                        

Bėgo dienos, savaitės, mėnesiai. Lyg ir susitaikiau, kad kitaip jau nebus, kad niekada nebūsiu tėvelių dėmesio centre. Sesutė išmoko šypsotis, sėdėti, ropoti. Tėvai vis dažniau manęs paprašydavo ją trumpam prižiūrėti. Man tai patiko. Dingo nuobodulys, buvo gera matyti, kaip Paulinai ( toks sesutės vardas) patinka su manimi žaisti.                                                                 

O vieną dieną mano širdis iš džiaugsmo vos neiššoko iš krūtinės – sesė pašaukė mane vardu. 

-Meda, Meda, Meda, – kartojo ji.                                                                            

Tai buvo pirmieji sesutės ištarti žodžiai. Ne „mama“, ne „tėti“, o „Meda“. Ir kaip galėčiau jos nemylėti?

Augustė Telyčėnaitė (8 kl.)

 „Kūryba užima didžiąją dalį mano laisvalaikio. Mokausi dailės mokykloje, man labai patinka fotografija, piešiu, užsiimu rankdarbiais. Kurdama galiu išreikšti save, savo mintis. Mėgaujuosi kūrybos procesu, nesvarbu, ar tai piešinys, fotografija ar eilėraštis…“

*  *  *

Nakties karūnoj

Tuoj žvaigždė pasirodys.

Mėnulis laukia.

*  *  *

Rytmečio rasa.

Katinėlis ant šakos

Uosto vasarą.

*  *  *

Rudenį lauke žvarbu.

Į nukritusių lapų kalną krentu.

Langus aptraukia šalna.

Pasibaigia diena.

*  *  *

Kojinės –

rudos,

juodos,

margos,

melsvai dryžuotos,

šermukšnių raudonumo

žolės žalumo –

Pasimetę,

ieško viena kitos.

Austėja Dūdaitė (7 kl.)

„Mano eilėraščiai ir piešiniai –  geriausias mano emocijų atspindys. Rašau eilėraščius, nes tiesiog negaliu jų nerašyti. Dar man patinka skaityti knygas.“

*  *  *

Gelsvas laiškelis.

Jam nereikia žodžių.

Prabilo spalvos.

*  *  *

Žolės blakstienos

Piešinyje ištirpo.

Krūptelėjo dangus.

*  *  *

Nepastebimas ir tylus

Kažko vis laukia, kviečia, šaukia

Suoliukas parke neramus.

Tik debesys pro jį praplaukia.

Bet ir jie labai toli.

Plaukia ir žemyn nežiūri.

Svetimoj dangaus šaly

Suoliukus svajonės kuria.

*  *  *

Žolės kasos siūbuoja,

Jas stebi pūkuotas dangus.

Medžių viršūnės linguoja.

Žolės kasos siūbuoja.

Drugelis po tamsą klajoja,

Prisimena saulėtus takus.

Žolės kasos siūbuoja

Jas stebi pūkuotas dangus.

*  *  *

Baltas rytas žiūri

Tau į akis.

Spalvų jau nebeturi.

Laukia, ką klevas pasakys.

Kaip tuščias popieriaus lapas,

Tiesiog šviesus ir baltas.

Be spalvoto tako

Gyvenimas tampa šaltas.

Šaltas, bet dar be sniego

Neramus rytas.

Kai svajonės miega,

Saulės dar neužrašytos.

Tyla

Tyla garsų šurmulyje,

Širdies gilumoje. Visur

Ją reikia rast šiame laike.

O laikas bėga, tačiau – kur?

Dauguma tylos negirdi,

Nes nemoka net sustoti.

Reikėtų kiekvienam patirti,

Ką smilgos bando tyloje pagroti.

*  *  *

Kodėl saulė žiūri tiesiai į akis?

Kodėl norime skaityti svetimas mintis?

Kodėl gėlės vėl susigėsta raudonai?

Kodėl mūsų akyse juodi takai?

Kodėl mes klausiame „kodėl“?

Kodėl netikime gyvenimu ir vėl?

O gal pasaulio iš tiesų nėra?

Gal čia tik pasaka, kurios pradžia – tai pabaiga?

Ema Gedvilė (6 kl.)

„Kūryba man yra vienas svarbiausių dalykų, kuriuos darau gyvenime. Rašydama eilėraščius aš atsipalaiduoju, nusiraminu, atitraukiu savo mintis nuo darbų bei įvairiausių rūpesčių. Kūryba man padeda, kai netikėtu bei svarbiu momentu tenka improvizuoti.“

*  *  *

Rūkas.

Per jį į pasaulį žvelgiu.

Baugu.

Nėra saulės spindulių.

Žvelgiu

Į lapų visumą margų,

Rudens kvapą jaučiu.

Eidama rūko taku.

*  *  *

Suoliukas parke

Skaičiuoja ilgesio giesmes.

Vis laikas eina, nesustoja.

Jis lapų šlamesį nuneš.

Kai medžių lapai sužaliuos,

Suoliukas parke vėl kartos:

Ištikimieji paukščiai,

Ar pasiilgot Lietuvos?

*  *  *

Rudens rytas.

Tylu.

Obeliai žvarbu.

Ant šakų šalna.

Obelis sunerimusi,

liūdna.

Akmenukas

Smėlyje įstrigęs

svajoja akmenukas

apie žvaigždes ir dangų,

beribį laiką, minutes.

Saulės spindulys

perspėja laiku.

Jūros banga jį nusineš

su savimi kartu.

Gabrielė Prismakova (6 kl.)

„Esu Gabrielė, man 12 metų. Mėgstu kurti eilėraščius, nes užrašau tai, ką galvoju ir ką matau aplink save. Per eilėraščius išsakau, ką jaučiu ir ką turiu savo širdyje. Man eilėraščiai ir knygos- pats geriausias laisvalaikis“.

*  *  *

Suoliukas tyliai mąsto,

Kas šiandien ant jo sėdės?

Kviečia suoliukas draugą,

Kuris su juo pasikalbės.

Išgirdo tylų šokį,

Lapai supas pamažu.

Suoliuk, o tu ar moki

Su vėju kilt kartu?

Suoliukas neatsako.

Svajoja tyliai jis,

Kad vieną rudens dieną

Su lapais kils ir skris.

*  *  *

Atsibudau.

Žvaigždės gurkšnoja kavą.

Lauksiu saulės ateinančios.

Vėjukas rūką prasklaidė.

Vinguriuota saulėtekio upė.

Kotryna Jackevičiūtė (8 kl.)

„Esu gana užimta. Laisvalaikiu šoku šiuolaikinius šokius, tapau, groju savo mylimu instrumentu – ukulėle. Norėdama išlaisvinti savo mintis ir emocijas rašau eilėraščius.  Man kūryba svarbi, nes joje pasineriu į save, bandau suprasti ir išreikšti savo jausmus, pabėgu nuo pilkos kasdienybės.“

*  *  *

Tyla.

Šalta ir vieniša.

Miško takas.

Gatvės žibinto šviesa.

Tyla.

Mintys sprogsta galvoje,

Nardo vandenyno gelmėse.

Su lapeliu skrendu

Dangumi niūriu.

Tyla.

Šalta ir vieniša.

Tamsi, niūri, bet sava.

Skęstu lašelyje lietaus,

Smulkaus ir atsargaus.

Šešėlį vienišą įsikimbu.

*  *  *

Vienatvė lyg žuvelė
Skraido debesimis.
O šalta, o baugu!
Kas gi išgelbės?

Kita žuvelė plasnoja šalia.
Neįbaugino jų lietus.
Dviese skristi tolyn nebaisu.
Ir Tu nebijok, kitą žuvelę
Vasnojančią sugauk.

*  *  * 

Balta akyse.
Sugniužusi guliu ant žemės,
Ežiukas atplaukia ir bado.
Vargiai pasikeliu ir judu
Pasroviui.

Srovė–šaltas bendrumo jausmas,
Kuriuo visi nori keliauti,
Bet, kad ir kaip norėčiau,
Esu įstrigusi.

Meilė


Keista būsena:
Tuštuma, vienatvė,
Paukščio klajonė.

Laikau tave delne
Šaltame ir svetimame.
Mano mėnulis toli.
Pergrūstame debesyje.

Viskas toli.
Lyg paspirtas akmenukas
Vienišas guli
Pakelėje.

*  *  *

Smelkia žemę rudeninis rūkas.

Blaškos liūdesys nutrūkęs.

Spengia mintys galvoje.

Paskandino tuštuma.

*  *  *

Ėjau šalta, tuščia gatve.
Vėjas kaukė. Liepos sustirę.
Neramios mintys vijo mane
Į mėnesienos mišką tylų.

Ir šaltoka, ir baugu,
Bet vis tiek einu vienišu keliu.
Kad tik nepaskęsčiau balose…

Kas apsaugos mane?

Išgąsdintas paukštis prabyla.
Ir  vėjas vėl pakyla.
Staiga tarp medžių pamatau
Šešėlį  tylų.

Meda Valickaitė (6 kl.)

„Niekada nemaniau, kad rašymas bus mano pomėgis. Iš tikrųjų,  kurti tekstus man labai nepatikdavo,  nemėgdavau skaityti knygų. Bet, kai pradėjau rašyti eilėraščius, atradau naują mėgstamą dalyką. Rašau kaip tikrą gyvenimą, kuris ne visada bus puikus, bet mes bandome juo kuo daugiau džiaugtis.“

Sapnas

Tamsios naktys,

Krintančios žvaigždės.

Paprasčiausiai svajoju,

Kol ateis snaudulys.

Keisti padarai slepiasi miškuose.

Tyliai kalbas.

Šurmulys.

Krinta lapai,

Šąla vėjas.

Nebėra mano šešėlio.

Kas padės,

Kol nueisiu visą kelią?

*  *  *

Tu negalėjai kentėti.

Negalėjai tylėti.

Kai įžeidei savo mylimuosius,

Kaip jauteisi?

Blogį nešei,

Kad karaliumi būtum.

Pats žinai,

Pamoką išmokai.

Nei džiaugsmo,

Nei liūdesio,

Nei pykčio.

Padedi kitiems,

Bet nesišypsai.

Kodėl?

Mingailė Bartašiūtė (3 kl.)   

 „Man patinka skaityti, piešti, spalvinti. Kodėl rašau pasakėles? Rašau, nes man taip smagiau gyventi. Labai noriu, kad mano kūrybą skaitytų kiti.“

Ežiukas Izidorius ir sveikata   

Vieną rytą ežiukas Izidorius pabudo ir, kaip visada, ketino keltis. Bet staiga jam kažkas sukuteno nosytę. Tik:

– A a a a apči!

 Iš nosytės išlindo didelis snarglys. Izidorius tuoj pat  pasičiupo savo kokybiškas nosinaites ir kaip reikiant išsipūtė visus tuos glitėsius. Ežiukas pagalvojo: „Nieko čia tokio, visiems taip būna šaltais orais“. Pabandė keltis iš lovytės, tačiau taip sunkiai kėlėsi, taip jam raumenukus skaudėjo, kad net prakaitas išpylė.

Šiaip ne taip, nulipęs stačiais laiptais, ežiukas pasiėmė savo vaistinėlę ir iš jos pasičiupo termometrą, taip pat nuo stalo pasiėmė išmanųjį telefoną ir kroviklį. Manau, Jūs paklausite, kam gi ežiukui reikalingas telefonas ir dar išmanusis? Ogi tam, kad prireikus galėtų pasiskambinti. Štai dabar ir buvo toks reikalas. Atsigulęs į lovytę ir įkrovęs telefoną, Izidorius pradėjo matuotis temperatūrą. Vaje, 39,7! Izidorius tuoj pat paskambino savo draugams ir pasakė, kad susirgo. Visi jo draugai susitarė ateiti pas ligonį ir ką nors jam atnešti. Kol ežiukas laukė bičiulių, pagalvojo: „Matyt, vakar peršalau, todėl ir susirgau“. Galiausiai Izidorius svečių sulaukė.

 Apuokas, kadangi anksčiau buvo baigęs medicinos mokslus, atnešė ežiukui vitamino C  ir žuvų taukų, liepė gerti  tris kartus per dieną.  Nykštukas Tukas atnešė liepžiedžių nuo savo liepos arbatytei. Ūkininkas atnešė savo bitučių medaus arbatai pasisaldinti. Avytė Rožytė atnešė iš savo vilnos numegztus šalikėlį, kepurytę, kojinytes, megztuką, pirštinytes. Ežiukas gėrė arbatytes, medumi pasaldintas, gėrė žuvų taukus ir vitaminą C, vilkėjo Rožytės numegztus rūbelius ir  už savaitės pasveiko.

Vieną dieną Izidorius ėjo pasiimti pašto, kai staiga išgirdo kažką kosint.Ogi žiū – sliekas kankinasi. Tuoj pat parlėkė ežiukas namo paimti vitamino C. Jį vargšas sliekas sučiulpė ir išsyk pasijuto geriau.

Žiema buvo ilga, ir dažnai kas nors  susirgdavo, bet ežiukas tiems miško gyventojams tuoj pat nešdavo vitamino C  arba žuvų taukų, ir ligoniai pasveikdavo. O kai Izidoriui baigėsi vitaminai, jų miško gyventojams parūpindavo apuokas. Taip visi, padėdami vieni kitiems pasveikti, sulaukė pavasario.        

Nedas Mikalauskas (7 kl.)

„Mano pomėgiai yra žaisti kompiuterinius žaidimus, sportuoti, kurti dainas. Bet svarbiausia  man gyvenime – nebūti vienišu, todėl mėgstu būti su draugais. Eilėraščius rašau, nes noriu rasti save.“

Viskas įmanoma

Nepasiduok! Kovok iki galo!
Dar bus tų finalų.
Jei stengsies ir tikėsi,
O ne atsipūtęs sėdėsi.

Viskas įmanoma, jei tik tiki,
Eime su manim, ar tu čia lieki?
Gali būti kuo tik  nori,
Tik elkis padoriai.

Žmonės kuo nori, tuo būna.
Kartais nugarą atsuka fortūna.
Bet jie kovoja, nepasiduoda.
Visą širdį svajonei atiduoda.

Kuriuo keliu pasuksi, pats nuspręsk.
Aš siūlau – viską atlaikyk ir sunkumus iškęsk.

Jei daug pastangų įdėsi,
Ne tik pats laimingas būsi, ir kitiems padėsi.

Bet svarbiausia, –  būk Žmogus.
Gyvenimas sunkus ar patogus,
Priklausys tik nuo tavęs.
Gerbk kitus ir nepamiršk savęs.

Šarūnė Širmenytė (8 kl.)

„Man kūryba svarbi, nes tai būdas išlieti savo jausmus ir mintis… Kažką pastebėjusi ar išgirdusi, savaime pradedu rimuoti. Be poezijos man dar labai patinka piešti, o ypač gyvūnus.“

Suoliukas parke

Tiek laiko parke prastovėjau,

Permirkęs nuo lietaus ir vėjo,

Kasdien vis laukiau ir tikėjaus,

Tačiau mergaitė neatėjo.

Ji buvo nuliūdus, prislėgta

Praėjusį pavasarį sutikta.

Jos skruostais ašaros riedėjo, 

Kasytės plaikstėsi nuo vėjo.

Ji skynė pirmuosius žiedus,

Suko aplink ratus,

Slėpėsi už manęs,

Gal draugai nesuras.

*  *  *

Konkursas įvyko.

Du lapai susipyko.

Kuris gražesnis ginčijos,

Ir vienas iš kito tyčiojos.

Šis – didelis žalsvai geltonas,

O kito išmargintas šonas.

Šiugždėjo, kraipės patvory,

Kol vėjai pakilo pikti.

Pakėlę ištrėmė juos.

Tegul skrajoja laukuos.

*  *  *

Gelsvai dažytos.

Klevo lapo gyslutės.

Rudens vėduoklė.

*  *  *

Mergaitė grėbia lapus

Praūžia vėjas stiprus.

Tik sudejuoja ji.

Lapai jau sūkury.

Šluoja vėjas lapus

Rodo, koks jis stiprus.

Mergaitė  prisėda ant suolelio.

Šis darbas – be galo.

*  *  *

Gabalėlis cukraus

Puodelyje tirpsta.

Nebyliai šūkaus

Gabalėlis cukraus.

Jėgas sukaupęs

Kūnelis irsta.

Gabalėlis cukraus

Puodelyje tirpsta..

*  *  *

Baltas rytas

Anksti atsikėlė,

Paleido pūgas,

Varveklius užkėlė.

Teptuką paėmęs,

Baltų dar dažų

Išdažė jis langus.

Net varnoms gražu.

Palaukė truputį,

Sugavo pūgas.

Prikėlė saulutę,

Nupurtė šakas.

Į darbą vėl kibo,

Nublizgino ledą.

Dangun pakilo.

Geriam arbatą.

Tyla

Tyla nemėgsta knarkiančių žmonių,

Nes juos nutildyti sunku.

Ji turi valandą sėdėti,

Kad galėtų jiems padėti.

Tyla nemėgsta staugiančių šunų.

Pabus kaimynai, visiems bus neramu.

 O kai policijos sirenos kauks,

Tylos jau niekas nesulauks.

Inercija

Man patinka fizikos mokytojo mintis:

„Ežiukas – išdidus paukštis.

Nespirsi – neskris“.

*  *  *

Saulės zuikučiai

Vartosi po sniegą.

Balti jų snukučiai.

Saulės zuikučiai.

Stebisi miško kiškučiai:

Kodėl jie nemiega?

Saulės zuikučiai.

Vartosi po sniegą.

Agnė Ulbikaitė  (8 kl.)

„Esu kaip bevardis monstras, kuris ieško savo vardo. Tik įdomu, kai turėsiu vardą, ar liks  kažkas, kas mane juo vadins?“

Suoliukas

Šalta šį rudenį.

Susigūžė vargana medinė širdelė.

Didelė ji – kviečianti.

Deja, niekas nemato.

Tuksi to vienintelio

Suoliuko viduje.

*  *  *

Baltą rytą pūpso pusnys

Galvas iškišusios.

Tartum norėtų pamatyti pasaulį,

Plūduriuojančius debesis,

Kurie ieško sau vietos.

Audrius Šiaučiūnas  (6 kl.)

„Man svarbi kūryba tuo, kad galiu sužinoti, koks aš esu iš tikrųjų viduje. Aš kuriu, nes tokiu būdu galiu išreikšti savo mintis, jausmus. Man dar labai patinka skaityti knygas ir žiūrėti fantastinius filmus.“

*  *  *

Saulė įbrido

Į kvepiančią arbatą.

Jau eilėraštis.

*  *  *

Triukšmas už durų.

Žodžiai išsibarstė.

Kur dingo tyla?

*  *  *

Tuksena geniai.

Džiugiai švilpauja vėjas.

Jaučiuosi laisvas.

*  *  *

Už lango balos.

Stiklu rieda ašaros.

Knyga rankose.

*  *  *

Čirškauja zylė.

Sveikina pavasarį.

Kupinas jausmų.

*  *  *

Saulės spindulys

Suvirpina man širdį.

Pavasarėja.

Aistė Družaitė (7 kl.)

„Man kūryba nėra vien tik skambūs ar vaizdingi žodžiai. Tai lyg pasivaikščiojimas, kurio metu ne tik galiu geriau pažinti save, bet ir pamatyti visai kitokį pasaulį. Pavyzdžiui, kai pažiūri į medį, matai tik medį. Bet gal tai miško karalius su neįprasto, milžiniško dydžio karūna? O gal jo šakos, visos kaip sesės, nuolat žaidžiančios su vėju? O lapai… Gal tai laiškai vėjui? Tai man ir yra kūryba, kai pažvelgus į medį, matai daug daugiau nei tik krūvą šakų vienoje vietoje.“

*  *  *

Debesys stebi.

Klevo lapas supasi.

Tiksi laikrodis.

*  *  *

Pešasi snaigės.

Augančios pusnys laukia

Saulutės žvilgsnio.

*  *  *

Užmigo giedra.
Verkia niūrūs debesys.
Išskleistas skėtis.

*  *  *

Supyko vėjas,
Įsiaudrino žaibai.
Peršlapęs žvirblis.

*  *  *

Šnabžda vėjelis.
Atsimerkia žibutė.
Atsargūs žingsniai.

*  *  *

Sukasi snaigės
Apšerkšniję blakstienos.
Slidūs takeliai.

Bet kada siųskite kūrybą adresu: arnoldas.simenas@pavb.lt

Kopkite į savo tribūną!

Galima teirautis tel. 8 688 75727.

Nuotraukos – iš šeimos ir dalyvių albumų.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Sponsored video


Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: