Atsakomybės pamokos: kaip šeima ir mokykla ruošia savarankiškus jaunuolius

Siekiant užauginti atsakingus piliečius ir sėkmingus bendruomenės narius, atsakomybės pamatai klojami dar vaikystėje. Šeimoje vaikai mokosi stebėdami savo tėvų elgesį, mokykloje atsakomybė stiprinama mokantis dalyko žinių ar sprendžiant praktines dilemas, dalyvaujant mokyklos gyvenime. Kokį vaidmenį atlieka tėvų ir mokytojų pavyzdys ir kaip formuoti atsakomybės jausmą vaikui, pasakoja vaikų ugdymo specialistai.

Tėvų pavyzdys – pagrindas

Pasak psichologės, „Paramos vaikams centro“ vadovės Aušros Kurienės, vaikai atsakomybės mokosi pirmiausia stebėdami savo artimiausią aplinką. Tėvų elgesys tampa pagrindiniu elgesio modeliu, todėl jų kasdieniai veiksmai yra daug svarbesni nei žodžiai.

„Vaikai mokosi ne tada, kai jiems sakome, kaip elgtis, o kai mato mus elgiantis atsakingai: laikantis pažadų, sprendžiant konfliktus, taisant klaidas. Šie veiksmai tampa jų elgesio modeliu“, – pažymi psichologė.

Ji akcentuoja, kad atsakomybės ugdymas yra kasdienybė, o ne formalumas: „Jei pažadėjote vaikui, kad eisite su juo pasivaikščioti, šį pažadą būtina ištesėti – net jei dienos pabaigoje jaučiatės pavargę“. Tokie mažyčiai, bet nuoseklūs veiksmai parodo vaikui, kad žodžiai turi svorį, o pažadai – prasmę, sako A. Kurienė.

Sėkmė – pagrindinis motyvatorius

Neužtenka, kad vaikas tik matytų atsakomybės pavyzdžius artimoje aplinkoje. Jis ją turi ir prisiimti, tad svarbu jam deleguoti užduotis. Tiesa, tokias, kurias jis gebėtų padaryti.

„Jeigu vienas iš tėvų prašo vaiko kažką atlikti, jis parodo, kad tiki, kad vaikas yra tam pajėgus. Jei yra abejonė, kad jis nepasiruošęs arba tai užduočiai per mažas, atsakomybė už tokį sprendimą tenka ne vaikui, o tam, kuris skyrė užduotį“, – atkreipia dėmesį psichologė.

Todėl būtina atsižvelgti į vaiko amžių ir gebėjimus. A. Kurienė pataria pradėti nuo pačių elementariausių ir paprasčiausių užduočių, pavyzdžiui, žaislų tvarkymas ar dantų valymas. Maži įpareigojimai ne tik ugdo pasitikėjimą savimi, bet ir atsakomybę.

Tuo atveju, jei vaikui nepavyksta atlikti užduoties iš pirmo karto, labai svarbu suteikti jam pagalbą ir galimybę patirti sėkmę. Tobulėjant vaikų gebėjimams, jų atsakomybė turėtų plėstis natūraliai – į mokymosi organizavimą, santykių su draugais puoselėjimą ar net šeimos veiklų planavimą.

Ta logika, kurią taikome šeimoje, išlieka ir mokykloje, sako A. Kurienė. Tik čia pasaulis sudėtingesnis, į tėvų ir vaiko santykį įsiterpia mokytojas, aplinkiniai.

Paradoksalu, tačiau kyla atsakomybės dilema, nes vaikui ne visuomet aišku, prieš ką jis turi atsiskaityti: prieš tėvus ar mokytoją, skyrusį užduotį. „Labai dažnai ne mokytojai, o tėvai pirmiausia įvertina užduotį, todėl vaikas pasimeta, kas yra galutinis užduoties vertintojas. Dėl to pirmiausia kenčia vaikai ir jų atsakomybės suvokimas. Tačiu kad ir kas būtų tas galutinis vertintojas, svarbu, kad vaiko pastangos būtų pamatytos ir įvertintos”, – sako A. Kurienė.

Atsakomybės pamokos ir vadovėliuose

Kopiant ugdymo keliu, pasaulis sudėtingėja. Tad keičiasi ir situacijos, su kuriomis susiduria mokiniai. „Štai, 5–8 klasėje besimokantiems jaunuoliams, svarbu tampa ne tik paprastų užduočių atlikimas, jie veikia ir bendrauja socialiniuose tinkluose, svarsto apie technologijų keliamus iššūkius ir galimybes, nagrinėja melagienų fenomeną, mokosi atskirti tikrą informaciją nuo netikros, svarsto apie ateities specialybes, domisi darbo santykiais, galiausiai įsilieja ir į darbo rinką, tad jiems būtina matyti ne tik save, bet ir savo bendruomenę, pasaulį“, – sako Lietuvos laisvosios rinkos instituto švietimo programų vadovė, mokytoja dr. Sigita Šilingaitė.

Jos teigimu, siekiant ugdyti pilietiškus ir socialiai atsakingus jaunuolius, svarbu suteikti jiems konkrečius įrankius ir metodines priemones, kurios padėtų atsiskleisti jų laisvei ir atsakomybei. Tarp jų – specializuoti skaitmeniniai pilietinio ugdymo vadovėliai „Pilietis per 31 valandą“ ir „Jaunas ir pilietiškas“.

„Šie skaitmeniniai vadovėliai padeda vaikams atverti duris į naują atsakomybės sampratą. Tokią, kuri iškelia žmogų, kaip tokį, kuris yra pasirengęs atsakyti už savo veiksmų ar poelgių pasekmes prieš patį save, kitus žmones ar institucijas. Būti atsakingam reiškia ne tik priimti sprendimus, bet ir pripažinti jų pasekmes – tiek geras, tiek blogas“, – sako S. Šilingaitė.

Vis dėlto kelionėje, pavadinimu „atsakomybė”, svarbios ir praktinės situacijos ir metodologiniai įrankiai, kurie leidžia pažvelgti į tyrinėjamą reiškinį plačiau. Būtina tik suvokti, kad tai nenutrūkstantis procesas ir šiame kelyje mokytojas gali būti ir bendraamžis, ir praeivis gatvėje.