Atsipalaiduokim

Biržų rajono savivaldybės administracija kone kasdien skelbia konkursus įvairioms pareigoms eiti.

Viltis, kad administracijos reforma atneš ilgai lauktų permainų, daužo skeptikų atakos. Į redakciją plaukia „žinios“ apie būsimų konkursų laimėtojus, kurie jau esą iš anksto žinomi. Sklinda legendos apie režisuojamus konkursus ir atrankas, komedijas ir dramas, kurių leitmotyvas – kėdžių persidalijimas. „Iš kur toks nepasitikėjimas?“ – nuoširdžiai klausia kai kurie valdžios atstovai.

Atsakymas slypi tame pačiame valdžios rūme. Vadovai patys sau turi prisipažinti, ką jie padarė, kad įgytų didesnį žmonių pasitikėjimą.

Dabartinė Biržų valdžia gavo nepavydėtiną paveldą. Jų pirmtakai, skelbę permainas, tais skelbimais jas ir pabaigdavo.

Tiesa, konservatorės Irutės Varzienės vadovaujama komanda nuo pažadų buvo žengusi žingsnį – ėmėsi, anot jos, situacijos identifikavimo. Kone pusę kadencijos trukusi identifikacija baigėsi visiems laimingai – pasirodo, visos savivaldybės administracijos ir biudžetinių įstaigų kėdės sustatytos teisingai ir idealiai pritaikytos ant jų įsitaisiusioms sėdynėms.

Galima klausti, kur anksčiau gyveno ir ką veikė anuometiniai savivaldybės vadovai, prieš rinkimus skelbę permainas, o po rinkimų ūmai išvydę, kad visas valdžios aparatas veikia kaip gerai (pa) teptas laikrodis.

Mero ir vicemero kėdes užėmusios vadovės prieš tai ne vieną kadenciją dirbo savivaldybės taryboje. Jos abi buvo pedagogės ir gerai išmanė bent jau švietimo sritį. Pradėjusios vadovauti rajonui, tiksliai ir aiškiai įvardijo švietimo vadybos problemas. Tai buvo prieš vadinamąją identifikaciją. Kas vyko jos metu ir po to, beliks tik anekdotais ir stebuklinėmis pasakomis virtę amžininkų prisiminimai. Ir apgailėtinas rezultatas.

Be abejo, rajone yra ir daugiau veiklos sričių, kurių vadyba reikalauja išmanymo, laiko, energijos. Ir problemų ten netrūksta. Bet švietimas didžiausio visuomenės dėmesio reikalauja jau vien dėl to, kad jis „suvalgo“ didžiąją biudžeto dalį.

Žodį „suvalgo“, ko gero, reikėtų rašyti be kabučių. Tai, kas Biržų švietimo vadyboje vyksta dvi dešimtis metų, galima vadinti nesibaigiančia puota. Prie gėrybėmis nukloto stalo – šeimų nariai, giminės, draugai, nuolankūs padlaižūnai ir prijaukinti valdžiažmogiai. Kam prie šio stalo prasibrukti nepavyksta, tenka rankioti trupinius. Tiksliau, lesti. Pageidautina – nekudakuojant.

Ko tikėjosi rinkėjai, nešę balsus merui Valdemarui Valkiūnui? Kad jis su savo komanda pasakytų: balius baigtas.

Paskelbta savivaldybės administracijos reforma atrodė tarsi paskutiniai baliaus muzikantų akordai.

Paaiškėjus, kad bus sujungti Švietimo, Kultūros ir sporto skyriai, net didžiausi skeptikai sukluso. Ar iš tiesų tas patrakėlis iš Rygos išdrįs pasikėsinti į Biržų švietimo vertybes? Nuo stalo patraukti baliaus karalienę – ne kiekvieno jėgoms. Neatsargus žingsnis – ir atsidursi pastalėje.

Paskelbtas konkursas į sujungtojo skyriaus vedėjus galėtų būti istorinis įvykis.

Išsilavinusi, šviesi, kultūringa, profesionali ir sąžininga skyriaus galva – tai, ko laukia ir jau dvidešimt metų nesulaukia orumą ir padorumą vis dar besistengianti išlaikyti švietimo bendruomenės mažuma.

Jeigu žuvies gedimas prasideda nuo galvos, tai ir gijimo pradžią turėtų lemti būtent ji.

Bet ar iš tikro norima pagyti? Tokių abejonių kyla žvelgiant į švietimo balių – čia muzika pritildyta, bet veiksmas nenutrūkęs.

Baliaus primadona savo kėdę užleidžia, bet nuo stalo nesitraukia. Taigi, būsimasis skyriaus vedėjas turės elitinę pavaldinę, kuriai vienaip ar kitaip vienas po kito lenkėsi ne tik eiliniai pastumdėliai, bet ir rajono vadovai.

Į atlaisvintą vietą turėtų eiti tik stiprus, laisvas ir drąsus žmogus.

Arba trupinėlius po stalu lesęs liokajus, kuris ir toliau ištikimai (pa) tarnaus. Na, dar gali iš kur nors išdygti draugas, giminaitis ar politinis bendražygis. Koks nors ponas Niekas, kurio užpakaliui vedėjo kėdė bus patogi.

Būtų įdomu žinoti, kokio vedėjo norėtų rajono vadovai. Toks klausimas nekiltų, jei ne graudi ankstesnių valdžių patirtis. Ir suklusti verčiantys ženklai, siunčiami iš dabartinių vadovų kabinetų.

„Nėra šimtu procentų taip, kokia buvo formuojama nuomonė apie savivaldybės darbuotojus“, – per vietinę spaudą atvirauja administracijos direktorius Rimantas Pauža kalbėdamas apie reformas. Išvertus į suprantamesnius balių dainos žodžius, tai reikštų: „Netikėk, ką priešai suoks…“ O dar kitaip tariant, valdžia yra didelė, toli matanti ir visuomet teisi.

Kažkur girdėta? Ar pats direktorius situaciją „identifikavo“, ar jam padėjo buvusi merė, nūnai tapusi vicemere? Naujosios valdžios komanda užkibo ant įsipatoginimo kabliuko?

Šiaip ar taip, viską lems konkursai. Jie leis pasirinkti tuos, kurių trokšta širdis. Belieka tik išsiaiškinti, ko ji nori, ir atsipalaiduoti.

Pačiu laiku pasirodė ir drąsinantis etikos sargų verdiktas dėl vietos politiko ir kaimo bendruomenių veikėjo Audrio Šimo. Pasirodo, šis galėjo būti komisijoje, kuri į darbą priėmė jo žmoną. Toks elgesys su etikos normomis neprasilenkia.

Taigi, atsipalaiduokim ir – pirmyn.

Rasa Penelienė