Augustas Fiodorovas (6 kl.)

„Vaikinukas rašo apie magiškus gyvūnus ir kitokius stebuklingus  nutikimus. Jie linksmi, nuotaikingi, nestokojantys lakios fantazijos, deramos intrigos ir žaismingo polėkio,“ –  apie Augustą rašo mokytoja Beata Viederienė .

Auksiukas

Jeigu bandote surasti lobį, geriau nenaudokite žemėlapių, nes jie gali būti netikslūs ar padirbti. Geriau surasti stebuklingą padarą, vardu Auksiukas. Jis labai panašus į paršiuką, tik su kiškio ausimis ir maža drambliuko uodega, visas padengtas auksinės spalvos plaukeliais. Vietoj kiaulės šnipo turi labai didelę žmogaus nosį su didžiulėmis šnervėmis. Auksiukais jie dar vadinami ne dėl kailiuko spalvos, o dėl to, kad jie gali užuosti auksą iki dviejų šimtų kilometrų į visas puses. Gyvūnai gimsta taupyklės dydžio, o išauga iki šiek tiek peraugusio paršiuko ūgio. Auksiukai gyvena Šiaurės Airijoje ir Anglijoje.

Auksiukų išmatos geros trąšos stebuklingiems augalams, tokiems, kaip mongomoginijoms ir žuvropėms, naudojamoms budrumo eliksyrams. Bet užbėrus trąšų ant rožių, joms galima pasakyti „ilsėkis ramybėje“.

Į kramtomosios gumos receptą įdėjus Auksiuko plaukelių ir pakramčius, galima pakilti į penkių metrų aukštį penkioms minutėms. Auksiuko ašaros dedamos į ramaus miego eliksyrą.

Dabar žinote, kad lobius rasti galima pasitelkus Auksiuką į pagalbą.

Namukai

Vienoje vingiuotoje gatvelėje stovėjo mažas namukas. Jo sienos buvo nudažytos baltai kaip sniegas, o stogas juodas, tarsi būtų atkirpta naktis ir uždėta ant namelio. Mažasis namelis buvo labai smalsus – jis kasdien stebėjo pravažiuojančias mašinas ir mąstydavo.

–  Iš kur atvažiuoja visos mašinos? Kur jos traukia? Ir aš norėčiau pamatyti pasaulį… – dūsavo jis.

Vieną dieną, kai jo gyventojai išvažiavo savo tolimos draugės gimtadienin į kitą miestą, namelis lėtai išsirausė iš pamatų, ant trumpų, bet vikrių kojyčių pasirąžė ir išėjo į miesto centrą. Kiti nameliai pamatę, kad mažasis namelis atsistojo ant kojų, patys panoro prasivaikščioti. Atsistoję jie nusekė paskui mažajį namelį. Greitai jau beveik visas miestas vaikščiojo ant striukų kojų – didelės parduotuvės pamatė, kad jose liko mažai saldainių ir nužingsniavo į saldainių fabriką, kuris, deja, buvo per sunkus pakilti ant kojų. Tą patį padarė ir kavinės, tik nupuškavo ne į saldainių, o į kavos fabriką. Dabar kavines galima buvo surasti tik iš gardžios kakavos ir šviežių obuolinių bandelių kvapo. Blogai matančios bažnyčios, padedamos mažų namelių, nurėpliojo iki upės pamatyti savo atvaizdo. Ukmergės gatvėje voliojosi Panevėžio pradinės mokyklos pamestas varpelis. Staiga jis pradėjo skambėti, bet vaikai ir mokytojos jo neišgirdo, nes mokykla išėjo pasisvečiuoti pas pusbrolį universitetą. Kalėjimas įsirėžė į daugiabutį, ir dėl to išgriuvo jo siena. Pabėgo daugybė kalinių. Lošimo namai norėjo aplankyti savo gimtuosius namus, todėl užsisakė lėktuvo bilietą į Las Vegasą pirmąją klase.

Vakare, kai grįžo mažojo namelio naujieji gyventojai, neberado savojo namuko vietoje. Supykę ant namelio  pradėjo jo ieškoti. Ieškojo pusvalandį, ieškojo valandą ir surado jį šokantį su kaimynės troba. Šeimininkai jam įsakė grįžti į vietą. Pamatę, kad namelis grįžta namo, ta patį padarė ir kiti pastatai. Pagaliau mieste įsivyravo tvarka ir ramybė.

Tik kažko nėra. Kažkas nesugrįžo. Ar žinote kas?

(Lošimo namai)