Augustė Rakauskaitė (10 kl.)

Sode

Sėdžiu po ramiai šiurenančiais obelų žiedais

Ir nebetikiu tais tavo pažadais.

Vakarais pražydusios ramunės žiedų  nedraskysiu,

Myli jis ar ne – nebeklausinėsiu.

Laikau rankoje tik vieną baltą rožę

Ir dar stipriau suspaudžiu  geliantį jos grožį.

Deja, mūsų keliai netikėtai atsiskyrė

Ir nekaltos gėlelės niekas daugiau nebeskynė.

Kelionė autobusu

Galėtų šitas kelias niekad nesibaigti,

O vairuotojas užtrenkti dureles ir tiesiog nueiti –

Vaizdai vis  nesiliaus keliavę su manim.

Vaizduotė  sužėruos fantastiškom mintim

Ne apie tave, ne apie drauges,

O apie laisvę ir keliones.

Nuvykčiau dabar ten, kur nieks manęs  neieško

Ir kur nebūčiau apsupta nei vieno tikro  priešo.

Atremčiau sunkią savo galvą į dulkėtą stiklą

Ir kažkur, už debesėlio, regėčiau  aiškų tikslą.

 Atėjo laikas pasiekti jį tuojau…

Gana. Vairuotojau, namo greičiau.

Netikro karaliaus širdis

Ar savo kalinę tu myli,

Kuri šalia tavęs  ir  niekada netyli?

Plaukai jos saulėje blizga tarsi auksas tavo skrynioje,

Mintys – išmintingesnės nei sakinukas filosofinėje knygoje.

Ji plauna kojas tau, nušveičia  plaukais batus

Tada, kai tu piktas ar net labai labai rūstus.

Bet kas galėjo pamanyti, kad per daug  karalius išdidus –

Paėmęs  kardą savo šaltą širdį žaisdamas perkirto  perpus.

Karaliau, kur dingo karūna?

Ar tu išvis  kada buvai palietęs ją kakta?