Augustė Rakauskaitė (9 kl.)

„Rašyti pamėginau, kai buvau aštuntokė. Visada galvoje sukasi daug keistų minčių, tad norisi jas paversti literatūra. Dažniausiai mane įkvepia muzika ir netikėtai išgirstos istorijos. Čia mano pirmasis bandymas pasidalyti savo kūryba su kitais“.

Akys

Žiūriu į tavo nuostabias akis –

Nuostabias, įstabias, nustebusias.

Svajoju, kad galėčiau išgelbėti tave

Nuo išdidumo ir bet kokio melo…

Bet tavo iškalba vėl pribloškia mane –

Žodžiai iš tavo lūpų, rodos, tikras auksas.

Kalba, deja, veidmainiška ponia,

Jos apdaras netikras, veidas- kaukė.

Gal pasakysiu vieną dieną į akis:

Ne žodžiai auksas, o galbūt tyla,

Kuri paryškina tikrus širdies dūžius.

Jei juos be melo pakartotų tavo akys –

Nuostabios, įstabios, nustebusios –

Tada tavim tikėčiau.

Žiemos spalvos

Vaikštinėju parke, apklotame žiemos skara.

Snaigės glosto man veidą,

O tavęs šalia nėra nėra.

Nors  pasaulis nudažytas baltai –

Mano gyvenimas įvairiaspalvis.

Gal dėl to, kad į mūsų abiejų sielas

Žiema neįpylė juodos spalvos.