Aukščiausias žmogaus brandos laipsnis

Alberas Camiu romane „Maras“ nedviprasmiškai agituoja žmones didžios nelaimės akivaizdoje aukotis už kitus, kurie kenčia, alksta, miršta. Juk sugebėjimas aukotis už kitus yra aukščiausias žmogaus brandos laipsnis. 1957 m. rašytojas buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija.

Savo kūryba rašytojas išreiškė naujosios pokarinės epochos dvasią ir galią. 194…Orano mieste Alžyre ima siautėti maras. Maras privertė žmones mirties akivaizdoje išbandyti žmonių vienybę, tikėjimą ir būties prasmingumą. Knyga baigiama optimistine gaida, kad žmonės turi daugiau puikių bruožų negu niekintinų.

Čia pat perspėjimas, kad visiems žmonės dar teks nemažai nuveikti, nepaisant nesutarimų, kovoje su teroru ir jo nepailstančiu ginklu. Džiugavimui visada gresia pavojus. Blogio bacila nežūsta ir neišnyksta, ji gali dešimtmečius likti gyvybinga.

Juk žmonės visą laiką yra tie patys.

Tą patį ką tik patvirtino Popiežiaus Pranciškaus vizitas į Baltijos valstybes. Popiežius paragino prašyti Jėzaus, kad „sutaikytų mus su mūsų praeitimi ir lydėtų mus dabartyje“. Turėtų būti išgirstas Popiežiaus raginimas pastatyti mūsų tarnystės kryžių, kad mūsų apsisprendimas būtų „ būti ten, kur mūsų reikia, kur gyvena paskutiniai iš paskutiniųjų, kur reikalingas mūsų jautrus dėmesys atstumtiesiems, mažumoms, kad pašalintume iš mūsų aplinkos, iš mūsų kultūrinį polinkį nieku paversti kitą, atstumti tuos, kurie mums nepatinka ir trukdo mūsų patogumui“.

Rašytojas A. Camiu pastebi, kad kilnūs darbai vertinami vien dėl savo retumo ir pikta valia bei žmonių abejingumas yra kur kas dažniau pasitaikantys žmonių veiksmų varikliai. Anot rašytojo, „blogis pasaulyje beveik visada kyla iš nežinojimo, o geri norai gali pridaryti tiek pat žalos, kiek ir pikta valia, jei nėra išmanymo“. Žmonės greičiau yra geri negu blogi. A. Camiu primena, kad iš visų ydų baisiausia- nežinojimas, kuris mano, jog viską žino ir tikiu atveju leidžia kenkti kitiems, net dvasiškai ir fiziškai žudyti.

Popiežius Pranciškus ragina Lietuvą  būti vilties švyturiu, kad Lietuva būtų veiklios atminties žemė, atnaujinanti įsipareigojimą kovoti prieš bet kokią neteisybę, skatinanti kūrybinius siekius apginti visų žmonių, ypač bejėgių ir pažeidžiamųjų teises.

Parengė istorikas Juozas Brazauskas