Austėja Čaikinaitė (12 kl.)

„Mėgstu rašyti kuomet gyvenimas pradeda darytis per daug nuobodus. Įsijungiu kompiuterį ir užverdu debatų turnyrą“. 

Pareiga

Pramerkiau akis. Kambaryje stovėjo tik puodelis. Išsigandau. Buvo keista susilieti su aplinka: jaučiausi pilnesnis kaip niekad, nors ir buvau tik su apatiniais ir gyvas dėka vakarykščio sausainio. Apsidairiau, gal dar likę – deja. Gal ir gerai. To sausainio jau būtų buvę per daug – savo paties namuose jausčiausi, kaip nepritapėlis. O gal aš tik per daug susireikšminęs.

Gulėjau dar ilgai. Maištavau prieš laiką. Turėjau atlikti tiek daug darbų, kad pateisinčiau savo egzistenciją, o aš tik skaičiavau kiek lubose yra vingių. Nemėgstu laipioti kalnais, eiti lynu, bet šito adrenalino gūsio neatsisakau. Per daug kukliam būti ir nevalia. Deja, pasakyti kiek yra vingių – 38 ar 39 aš negaliu. Pasigirdo skambutis į duris. Visada sakiau, kad reikia išimti tą skambalą – jeigu jau  trukdo, tai ir krumplius tegul patranko, nesijausiu bent vienas toks pažeidžiamas. Pažvelgęs pro skylutę pamačiau 10 galvų. Holivudinių garbanų nematyt – prietaras, kad meilė pati ateina neprašyta, nepasiteisino.  Bėgti nebuvo kur, už puodelio nepasislėpsi, o ir skaičiavau atlapota gerkle.

Lankstinukas.  Aš nepykstu. Visai nieko. Padėjau ant grindų ir žiūrėjau. Man tik buvo įdomu , kodėl jie visi tokie vienodi. Ne tik lankstinukai, bet ir tie stendai, kur prieš prasidedant skerdynėms galėjai pamatyti, net ir nematydamas antros eilutės iš viršaus, kad „Rimi“ vynuogėms 30 procentų nuolaida. Visi savotiškai gražūs, frazės irgi pozityvios, niekas nežada 3 pasaulinio karo. Tačiau legenda sako, jog negali visi būti geri, tik vienas iš jų yra vertas savojo sosto. Kiti – velniai, savanaudžiai, balzabūbai. Liaudiškais metodais prie alaus bokalo išsiaiškinti kas kiekvienas per žmogus, matyt, neišeis, tad nusprendžiau pasitelkti smegenis. Atsiverčiau lankstinuką, atsitraukiau užuolaidas ir pradėjau operaciją – vargšės aukos pavergimas iš pabaisų kruvinų nasrų. Gaila, kad nesu suvaržytas Hipokrato priesaikos, gal būčiau buvęs labiau susikaupęs. Nors iš esmės aš niekieno nesuvaržytas – galiu reikšti savo nuomonę bet kur ir bet kada. Per švelniai pasakyta. Ne galiu, o privalau. Turiu dar vis likusių spuogų ant veido, įrodančių mano žodžio svarbą: nesu nei sukriošęs senis, nei vaikėzas. Mat visuomenė dažnai žiūri į šiuos žmones, kaip į neveiksnius, taigi čia ne rasti argumentą, kodėl Kakė Makė yra teigiamas personažas. O tegul veiksnieji bando laimę. Nors kam čia kažką argumentuoti, užtenka turėti minimalių dailės sugebėjimų ir būti blaiviam, kad į langelį pataikyti, bet, geriau pagalvojus, ir tai nėra privaloma. Pataikysi ar ne, verkti bus galima pelnytai – pilietinė pareiga atlikta.  Mano svaria nuomone, mes per daug nepagrįstai pasitikime savo nuomone. O ir aš kvailas.  Šuo apsisiojo kelmą. Užtraukiau užuolaidas. Vingių 38.