Austėja Kuršvietytė: Fotografija tai mano aistra

Mindaugas Jonušas

Daugeliui iš mūsų kyla klausimas, kaip rasti gyvenimo kelią, tiksliai identifikuoti tai, ką aš galiu veikti ir kam iš tiesų esu pašauktas.

Vieni savo gyvenimo ir pašaukimo kelia atranda dar ankstyvoje jaunystėje, kitiems tai trunka ko ne visa gyvenimą. Šiandien apie jauno žmogaus pasirinkimus kalbamės su Marijampoliete fotografe Austėja Kuršvietyte.

Ji- jauna, veržli, aktyvi visuomenininkė ir jau savo vaikystėje radusi tai, ką nori veikti gyvenime.
Pirmo kurso fotografijos studentė- atvira ir linkinti kiekvienam atrasti savo gyvenimo tikslą, prasmę.

Kada ir kaip gimė idėja,kad nori savo gyvenimą sieti su fotografija?

Nuo pat vaikystės pradėjau domėtis fotografija, stengiausi užfiksuoti viską, na ir labai norėjau tobulėti, dalyvavau vasaros foto stovykloje kur gavau tiek daug įkvėpimo, kad tai buvo kaip mano atspirties taškas, susipažinau su žymiais Lietuvos fotografais, visa tai atrodė kaip didelė galimybė man, laikui bėgant norėjau, kad žmonės ir į mane taip žiūrėtų, kad jiems būtų įdomūs mano darbai, todėl visa laiką bandydavau pasiekti maksimumo, ir vieną vasarą suvokiau, kai turėjau labai daug darbų, kad negaliu be to gyventi, noriu tai daryti visą laiką, kai visi abiturientai galvojo, kur studijuoti aš jau seniai žinojau, kad fotografija tai mano kelias, vieta kur aš noriu būti.

Minėjai, kad buvai aktyvi visuomenininkė kokį indeli visuomeninė veikla turėjo fotografijai?

Išties mūsų visuomenė yra labai įvairi, vieni palaikė, kad pasirinkau fotografija, kiti smerkė ir bandė atkalbėti, tačiau būdama įvairiose organizacijose dažniausiai dirbdavau su marketingo grupėmis, ir suvokiau, kad norint pritraukti žmones į renginius reikia gero vizualo, kur man labai pasitarnavo pomėgis fotografuoti, kas kartą norėjosi padaryti vis geresnes renginio nuotraukas, pasidalinti jas su žmonėmis, kiekvienas iš mūsų nori pamatyti savo nuotrauką iš renginio, taip lyg užsidėdamas pliusą, kad tai aš čia buvau, todėl fotografija yra labai arti su visuomene, nes vien tik mano mėgstamiausia sfera yra žmonių, portretų fotografija, todėl galėjau puikiai realizuoti save visuomeninėje veikloje.

Kodėl apskritai reikia jaunam žmogui identifikuoti savo gebėjimus?

Nuo pat mažens mes stengiamės save atrasti įvairiausiai būdais, šiuolaikinei visuomenei reikia savo srities specialistų, ir aš manau, kad tik žmogus kuriam jo darbas bus aistra, hobis, pašaukimas, sugebės atlikti jį nepriekaištingai, kiekvienas mes esame skirtingi ir mokame skirtingus dalykus, galbūt kažkam nesiseka gaminti, bet puikiai sekasi dainuoti, todėl visu 100% tai ir daryk, tai kas miela širdžiai.

​Kaip išlikti paklausia fotografe kai pasirinkimas šiai dienai fotografų milžiniškas?

Išties manau atsakymas yra labai paprastas į šį klausimą, kai dirbi ir jauti, kad esi savo vietoje, žmonės pastebi tavo nuoširdumą darbuose. Manau, dar labai svarbu yra išlaikyti savo stilių, kiekvienas fotografas fotografuoja skirtingai ir tik turint savo stilių žmonės gali tave pastebėti. Visada būnu su šypsena, priimu visus šiltai, noriu, kad klientai šalia manęs jaustųsi patogiai, kad nebijotu, todėl manau nuoširdumas ir jausmai ir emocijos mano fotografijose primena pačios apie save. Tai mano aistra, tai mane veža, prieš kiekvieną fotosesija jaudinuosi kaip prieš pačią pirmąja.

Kaip nepasiklysti šių dienų pasaulyje norint atrasti save?

Atrasti save nėra lengva, ypač kai turi tai padaryti per 18 savęs pažinimo metų, kai jau turi rinktis kuriuo keliu tu eisi likusį savo gyvenimą. Manau tikslaus atsakymo į šį klausimą nėra, galime tik kiekvienas sau atsakyti ko mes nuoširdžiai norime iš gyvenimo, ką veikti yra malonu, bet pirmiausia reikia išklausyti savęs, nebijoti klysti, nes tik klysdami sužinosime savo kelią.

Kaip reikia dirbti, kad tavo veikla netaptu našta tau pačiam?

Labai yra svarbu turėti įkvėpimą, visiems kūrėjams reikia iš kažko pasisemti inspiracijos, visi pradedami savo veiklą stebime kitus, norime lygiuotis į kažką, taip augame ir patys atrasdami naujus dalykus, savo patirtyje esu „perdegus“ kai tiesiog dirbau, dirbau ir dirbau, po kurio laiko suvokiau kad fotografuodama nesuvokiu ką darau, tada reikia šiek tiek atsikvėpti ir sustoti, nuo to momento kiekvienoje fotosesijoje išsikeliu sau tikslus kokios nuotraukos aš noriu, kokia ta tobula fotografija, labai svarbu yra pradėti kurti, kurti tai kas tau pačiam yra gražu, taip gims ir tavo braižas, noras turėti savo kūrinį.

Kaip manai kas lėmė tavo sėkmės istorija?

Labai didelį indėlį turėjo mano aplinka, visada stengiausi sukurti aplink save pozityvių žmonių ratą, didžiausi mano palaikytojai  buvo mano tėvai, visada palaikantys, artimiausi žmonės į kuriuos galiu atsiremti visada jeigu kas tik nutiks. Jie visą laiką mane skatino, niekada nesakė, kad gal jau tu to nebedaryk nes tai neatneš naudos, kiekvieną darbą jiems rodydavau ir net dėl kai kurių meninių sprendimų kreipdavausi į mamą, klausdavau kaip gražiau, kaip geriau. Kiekvienas mes kuriame savo sėkmės istorija, bet tokios istorijos visada turi ir blogąją pusę, buvo ne vienas žmogus kuris stengėsi man „kišti pagalius į ratus“, tik tada kai pamatai, kad kažką ima pavydas nuo to ką tu darai, vadinasi darai super gerai!!

Džiaugiuosi, kad mieste žmonės mane atpažįsta, pasisveikina, nusišypso. Sėkmė yra toks trapus dalykas, kad jeigu nepuoselėsi to ką turi dabar gali labai lengvai tai prarasti, mokiausi fotografijos ne vienuose kursuose ir užsėmimuose, stengiausi įvairiais būdais padarysi savo nuotraukas matomas žmonėms ir tobulas, smagu stebėti kaip tobulėju, todėl saugau visas nuotraukas nuo pirmųjų bandymų iki dabartinių projektų. Noriu kiekvienam palinkėti atrasti veiklą, kurioje jausitės kaip savo vietoje!