Balio Sruogos mirties 70-mečiui

Dinamiškoji tautos energija XX a. pradžioje ėmė reikštis ne vien politinėje patriotinėje visuomeninėje plotmėje. Ji veržėsi ir į kitas sritis, ieškodama tobulesnių, pastovesnių ir visuotiniškesnių įsikūnijimo formų. Viena tokia aukšta kūrybinės ekspansijos sritis yra literatūra ir menas.

Avangardizmo estetika iš esmės nėra nauja, ji savaip naudojosi ir transformavo kai kuriuos romantizmo, su kuriuo kovojo,  postulatus.

Iš romantikų perimta vertybių nestabilumo, sąlygiškumo pajauta tapo viena pagrindinių avangardizmo idėjų. Vėl aktualūs tapo tautos genijaus, tautos dvasios ieškojimai.

Iš bendro srauto pirmiausia išsiskyrė simbolizmo kryptis.Jos pagrindinais atstovais tapo Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis- Putinas, Faustas Kirša. Prie jų priskirtini mažiau garsūs M. Gustaitis, M. Vaitkus, P. Vaičiūnas, S. Santvaras.

Lietuvių simbolistai neturėjo nei savo organizacinio branduolio, nei spaudos organų, neskelbė kolektyvinių manifestų.  Juos vienijo įsitikinimas, kad menas nėra paprastas gyvenimo atspindys, o kažkas žymiai daugiau : tai nauja estetinė tikrovė, “tveriantysis gyvenimas, o kartu sielos atvėrimas”

Lietuvių simbolistai priėmė prancūzų, rusų ir kitų kraštų simbolistų skelbtą principą, kad kūryba- tai amžino gėrio ir grožio šaltinis, pati savaime didžiulė vertybė. Pats kūrybos aktas esąs , intuityvus, plaukiąs iš pasamonės gelmių: “kūrinio eiga- nesąmoninga”( B. Sruoga), spontaniškas( V. Mykolaitis- Putinas, o poetas – tartum koks mediumas ( F. Kirša)

Savo nuojautas, vizijas, meditacijas poetas išreiškia simbolių kalba, kuri yra daugiareikšmė, gali sukelti labiau apibendrintus, visuotinę prasmę turinčius vaizdinius.

Balio Sruogos figūra matyti visose lietuvių literatūros žanruose. Simbolistų teorijai daugiausia dėmesio skyrė B. Sruoga. Lyrika, dramaturgija, kritika, publicistika ir epistoliarija – visur B. Sruoga paliko neišblunkančius pėdsakus. Lyrika buvo pats brangiausias šio neeilinio talento “širdies kūdikis”(Vytautas Kubilius). Savo kūrybos kelią B. Sruoga pradėjo ir baigė eilėraščiais.

XX a. lietuvių lyrikoje B. Sruoga buvo pirmasis, ėmęs valyti kelius naujoms poetinio mąstymo struktūroms. Jas pagimdė amžiaus žmogaus psichika, dvasinė atmosfera ir estetinė kultūra.

B.Sruoga sukilo prieš racionalistinę logiką ir retorinę stilistiką, įsigalėjusią Maironio kūryboje. B. Sruogai eilėraštis- ne argumentų ir įsakymų grandinė, ne tam tikrų minčių ir tezių sandara, o gyvas nuotaikos plazdėjimas.

Nuotaika jam buvo svarbiausias lyrikos elementas, vienintelis jos kalbos būdas ir vertės kriterijus. Lietuvių lyrikoje B. Sruoga davė pradžią laisvam nuotaikos bangavimui, neturinčiam iš anksto nubrėžtų krantų, plastiškam išgyvenimo tekėjimui, kai nebelieka jokių stebėjimo iš šalies pėdsakų.

B.Sruogai rūpėjo ne visa jausmų istorija, kaip Maironiui, o tik atskira jausmo akimirka, nepakartojama, atgalios niekad negrįžtanti, kaskart kitaip nušviečianti pasaulį. Laisvas šitų akimirkų šokis be jokio tikslo ir sistemos – tai B. Sruogos lyrika. Jis atidengė didžiulę emocinę ir poetinę energiją, glūdinčią mažame išgyvenimo gabalėlyje, įteisino eilėraštyje nuotaikos tekamumą ir tie atradimai tapo pomaironinio lietuvių poezijos etapo kertiniais akmenimis.

Žymiausias lietuvių simbolistas buvo Vincas Mykolaitis- Putinas (1893-1967). Panašiai kaip B.Sruoga, jis domėjosi Jurgio Baltrušaičiu ir kitais rusų simbolistais. Vėliau, studijuodamas Šveicarijos Fribūro,  Miuncheno universitetuose susipažino su prancūzų, lenkų, vokiečių moderniąja literatūra.  Simbolizmo bruožai ryškiausi  XX a. trečiojo dešimtmečio  Putino poezijos rinkinyje „Keliai ir kryžkeliai“ (1936). Be lyrikos yra parašęs ir simbolinių poemų, dramų. Garsiausias romanas „Altorių šešėlyje“ (1932-1933) jau yra realistinio pobūdžio.

Lyginant su B. Sruogos lyrika, Putino simbolistinė poezija yra intelektualesnė, filosofiškesnė. Jis sutelkta į žmogaus prigimties dvilypumo apmąstymus. Putinas išgrynino intelektualinį, filosofinį lietuvių poezijos stilių.

Lietuvių lyrikoje B. Sruoga įteisino nepastovią, nuolat besikeičiančią sąmonės tėkmę.  Iš jos kilo laki, lengva pustonių, asociacijų, nutylėjimų ir melodingų pakartojimų struktūra, būdinga naujųjų laikų moderniajai lyrikai.

Dvasinio nuovargio ir apatijos banga, užgriuvusi po 1905 m. revoliucijos pralaimėjimo, ardė visuomeninius idealus, paryškino socialinę ir ideologinę lietuvių visuomenės diferenciaciją:

“Paskui gaivinančią audrą nutildė. Pamatiniai tikslai liko nepasiekti, – rašė moksleivių žurnalas “Aušrinė”.- Nusivylimas iššaukė apatiją. Visuotinį ūpo pakilimą, į savo galią įsitikėjimą pakeitė atšalimas ir abejonė. Juodosios spėkos, lig šiol tylios, prabilo ir keikti pradėjo tuos, kur kraują už tėvynės liuosybę liejo, ir skelbė, būsią jų veikimas mūsų nelaimių versmė”. Aušrinės” ideologai , jų tarpe Stasys Šilingas, ėmė skelbti  smulkaus kultūrinio darbo šūkius.

Ramūnas Bytautas, anksti miręs (nesulaukęs ir dvidešimt devynių metų) pirmasis XX a. pradžios lietuvių  filosofas, tvirtino, kad klasinis ir tautinis susipratimas einąs greta, kaip tos pačios “asmenybės nusimanymo vaisius”, o individualizuota asmenybė, ieškanti tautos dvasios, tautos genijaus, norinti pažinti tautos meno praeitį – liaudies dainas, tautodailę.

Kartu vis plačiau  kalbama apie asmenybės ugdymą, skatinant ir mene ieškoti individualumo apraiškų. Individualizmo ir subjektyvumo akcentavimas buvo siejamas su abejonėmis pozityvizmo skelbiama pažinimo visagalybe, visuomenės pertvarkymo idėjomis.

 

Parengė istorikas Juozas Brazauskas


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: