Balys Sruoga Panevėžyje

Vienuolikmetis berniukas, tėvo atvežtas brikute iš tėviškės, Baibokų kaimo, netoli Vabalninko, į Panevėžį 1906 m. rugjūčio mėn. tęsti mokslų realinėje mokykloje. Tai buvo mokykla, rengianti moksleivius techniškosioms mokykloms. Mokinių skaičius svyravo tarp 420-450, lietuvių būdavo  apie 25 proc. Mokslas truko aštuonerius metus, skaičiuojant parengiamąją klasę. Šią klasę lankydavo  tik atvykę iš kaimo, menkiau mokėję rusiškai. Neišvengė parengiamosios klasės ir Balys Sruoga.  Brandos atestatą gaudavo po šešių klasių. Jas baigiant beveik iš visų dalykų reikėdavo laikyti egzaminus. Brandos atestatas buvo svarbus stojant į valstybės tarnybą ar atliekant karinę prievolę. Septintą, papildomą klasę, kaip ir parengiamąją, lankydavo norintys stoti į aukštąsias techninio profilio mokyklas.

Nuo paprastų gimnazijų Panevėžio realinė mokykla skyrėsi tuo, kad joje nedėstė lotynų kalbos, todėl stojant į universitetą, privalėjo išlaikyti specialų lotynų kalbos egzaminą iš gimnazijos kurso. Realinėje mokykloje matematikos disciplinų programos, ypač septintoje klasėje, papildomoje klasėje, buvo gerokai išplėstos.

Mokytojai, beveik visi buvo baigę aukštąsias mokyklas. Visi dalykai buvo dėstomi rusų kalba. Tik apie 1906- 1908 m. norintiems buvo leidžiama papildomai mokytis lietuvių ar lenkų kalbų. Iš pradžių lietuvių kalbos pagal sutartį mokė samdomas kalbininkas Jonas Jablonskis. Jam išvykus, mokė kitas mokytojas. 1907-1908 m.m mokinių, kurie mokėsi lietuvių kalbos,  sąrašuose buvo ir B. Sruogos pavardė. Lietuvių kalba mokykloje buvo draudžiama. Už lietuvių kalbos vartojimą mokykloje mokiniai buvo įspėjami arba net baudžiami.

Mokyklos tvarka buvo griežta. Už prasižengimus, net septintos klasės mokiniai buvo baudžiami „karceriu“- po pamokų 2-3 valandomis, o kartais ilgiau užrakinami atskirame kambaryje. Griežtai buvo kontroliuojamas net mokinių laisvalaikis, jų buitis, mokykloje gaunami laiškai.

Kas neturėjo Panevėžyje tėvų ar artimų giminaičių, turėjo samdytis „kampą“, gyveno tik specialiuose „mokinių butuose“, kuriuos laikyti mokyklos vadovybė jų šeimininkams leisdavo ar neleisdavo savo nuožiūra. Kiekviename tokiame bute buvo paskiriamas vyresnysis, kuris turėjo specialų žurnalą ir jame žymėjo draugų darbo tvarką, registruodavo, kas kada ir kur išeidavo ar grįždavo…Butuose nuolat, kartais po kelis kartus per vakarą, apsilankydavo  mokyklos inspektorius, istorikas P. Fliorinas (1905-1915). Visumoje jis buvo taktiškas, liberalesnių pažiūrų, negu ankstesni inspektoriai, kurie nevendavo pasityčioti iš mokinių, bet laikėsi… nustatytos tvarkos. Klasių prižiūrėtojai  tikrindavo, ar mokinys yra namuose ir ką jis veikia, taip pat tikrino mokinio daiktus, ypač knygas, kad tarp jų nebūtų draudžiamų. Sekmadieniais visi privalėjo lankyti katalikų bažnyčią, pravoslavų cerkvę ar žydų sinagogą.

Balys Sruoga apsistojo pas gimines. Slegiančią mokyklos atmosferą jautė gana skaudžiai : paklusnumas caro valdžiai, asmenybės niveliavimas ir žlugdymas, laisvesnių idėjų persekiojimas. Savo protestą išreiškė rašydamas į lietuvių spaudą: „Dabartinė rusų vidurinė mokykla vien tik sutverta jaunuolio dvasiai nuslopinti, visoms jo proto pajėgoms atimti, kritiškai mąstyti neduoti ir individualy nustelbti“(Šelmis Plunksnadraskis. Senoji giesmė. Aušrinė. 1913 m. nr. 26, p. 153).

Dalis mokinių visai dėl to nesukdavo galvos: atsisakydavo vykdyti pareigas, imdavo girtauti, lošti kortomis ir visai nesukdavo galvos, kad už mokyklos programos lieka kultūrinių vertybių laukas, sudėtingas politinis gyvenimas. Pirmoji mokslo metų diena skirta taisyklėms, mokiniai grasinami Sibiru, įspėjami nesikišti į politiką, nestoti į jokias draugijas. Mokykloje nebuvo jokių politinių ar dalykinių būrelių. Menkas kultūrinis gyvenimas.

B.Sruoga stengėsi nepasiduoti mokyklos rutinai. Darbštus, rimtas, jis vengė tuščių žaidimų ir pokštų, sudrausmindavo net išdykaujančius. Mokėsi gerai, nuo ketvirtos klasės uždarbiaudavo pamokomis, nes gyvenimo sąlygos nebuvo lengvos leidžiant tėvams į mokslus keturis vaikus. Dar mokydamasis mokykloje įsitraukė į visuomeninę- kultūrinę veiklą. Labiausiai patiko savišvieta ir literatūrinis darbas. Anksti išryškėjo B. Sruogos literatūriniai interesai.

1910-1915 m. prasidėjo moksleivių judėjimo politinė diferenciacija: mokinių spaudos, slaptų būrelių atsiradimas, formavosi jaunuolio pasaulėžiūra. Keturiolikmetis mokėsi trečioje- ketvirtoje klasėje, kai pasirodė pirmieji lietuvių moksleivių žurnalai „Aušrinė“ ir „Ateitis“. Jie padalijo  lietuvių jaunimą į dvi priešingas stovyklas: aušrininkus ir ateitininkus. Pirmieji laikėsi liberalinių pažiūrų, ateitininkai- katalikiškų pažiūrų.  B. Sruogą sudomino aušrininkai.Motinai teko palaidoti viltis matyti sūnų kunigu. Panevėžio realinėje mokykloje aušrininkų buvo nedaug, bet jų veikla buvo matoma. Išsiskyrė V. Januška ir B. Sruoga.Pastarasis kaip jaunas poetas aušrininkų susirinkimuose paskaitydavo savo eilėraščių. Panevėžio aušrininkai leido savo laikraštėlį „Pavieniui menki- drauge- galingi“.

Straipsniuse į lietuvių spaudą ( „Aušrinė“, „Lietuvos žinios“, Rygos naujienos“ daugiausia dėmesio skirta  savišvietai ir kultūros skleidimui tarp ūkininkų, ypač kaimo jaunimo: asmenybės formavimui, visuomeninės veiklos aktyvinimas, naujos kartos, savo kraštui atsidavusios, nesumiesčionėjusios inteligentijos ugdymui.

To meto straipsniuose ir B. Sruoga dėmesį skyrė savišvietos svarbai : „Pirma negu liesti gyvenimo logiką.reikia pažinti ir knygų logiką, pirma negu šviesti kitus, pačiam reikia lavintis“. B. Sruogos nuomone, jau vidurinėje mokykloje jaunuoliui reikia stengtis susiformuoti pasaulėžiūros pamatus, išsiugdyti kritišką mąstymą, sukaupti žinių, kurių nėra nei vidurinės, nei aukštosios mokyklos programose. Tokie buvo platūs B. Sruogos interesai Panevėžio laikais.

Savo išsilavinimu B. Sruoga prašoko ne vieną bendraamžį. Dar vienas to meto pomėgis- teatras, su kuriuo susipažino dar vaikystėje.  Panevėžys tuo metu buvo  vienas iš didžiausių Lietuvos teatrinių centrų. Mokykloje 1911-1912 m. parašė draminį vaizdelį, kuriame veikia Velnias ir Boba. 1913 m.su draugais lietuviais ėmė organizuoti net savo vaidinimą. Iš pradžių ketino statyti Kazio Puidos „Undinėlę“, vėliau pasirinko Vydūno dramą  „Ne sau žmonės“. Daktaro M. Venclovo namuose vyko repeticijos, be tuo viskas ir užsibaigė. Spektaklis nebuvo pastatytas.

Į „Aido“ draugijos susirinkimus Balį Sruogą viliojo ir užgimusi meilė ten vaidinusiai septyneriais metais vyresnei Juzefai Verbickaitei. 1913 ar 1914 m. Vabalninke pastatytame spektaklyje „Genovaitė“ pagrindinį Goliaus vaidmenį atliko B.Sruoga. Tačiau pasirodymas „klojimo teatre“ buvo mažas epizodas Panevėžyje ir už jo ribų.  B. Sruoga tuo metu garsėjo  kaip gabus poetas, jau laikraščiuose spausdinęs savo kūrybą.

 

 

Parengė istorikas Juozas Brazauskas  


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Sponsored video


Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: