Beata Jakštaitė (6 kl.)

Beata apie save: „Man patinka knygos, gyvūnai, plaukimas. Aš domiuosi gamta, pasauliu, planetomis, technologijomis. Labai vertinu žmogų, kuris padeda kitam, žmogiškumą.

Mano senelis Jonas Kazulis poetas savamokslis. Man patinka skaityti jo paliktus eilėraščius apie jūrą. Jis buvo jūrininkas“.

Mokytoja Aušra Vaitkienė rašo: „ Beata draugiška, pareiginga, pastebinti įvairias gyvenimo spalvas,  ja visada galima pasitikėti“.

Rudens šypsena

Ruduo. Kiekvieną rytą apsiniaukę, lyja, šalta, todėl nuolat atsikeliu susiraukusi, nepatenkinta, liūdna. Man negera, kai aplinkui niūru ir žvarbu. Aš taip ilgiuosi šviesos ir šilumos.

Šįryt pabudau kaip įprastai suirzusi, nelaiminga, bet, neišgirdusi lietaus taškymosi į palangę pramerkiau akis ir… O, dangau, – kambaryje šviesu!  Šoku prie lango-  saulutė šviečia, medžiai, kurie stovėjo tarsi apsiverkę, dabar įvairiaspalviais lapais švyti. Tokia giedra, tokia skaistuma, taip gražu, kaip pasakoje.

Mano veide iš karto pražysta šypsena. Pasijuntu tokia laiminga, lyg laime iš dangaus pradėjo lyti . Visą dieną šypsojausi, džiaugiausi. Ačiū tau,  saule.

Tvenkinio lelijos

Netoli mano senelių namų yra nedidelis tvenkinys. Visada, kai tik nuvažiuoju į kaimą, nubėgu pasėdėti jo pakrantėje. Čia baisiai gražu: tvenkinio pakraščiuos siūbuoja nendrės, o vidurys pilnas baltų lelijų. Jos atrodo kaip didelė, didelė puokštė. Tvenkinyje gyvenančios antys nardo pro lelijų lapus tarsi labirinte. Tik žiūrėk, grožėkis, džiaukis.

Tačiau vieną rytą atėjusi prie tvenkinio baltų lelijų puokštės neberadau – jos buvo išdraskytos, nebesimatė net ančių. Kažkam už lelijas labiau rūpėjo žuvys.