BEATRIČĖ BANEVIČIŪTĖ

„ … apie Beatričę geriausiai galima spręsti iš eilėraščio ,,Coliukė”. Ji – mano ir skruzdėlytė, ir boružytė“, – meiliai autorę apsako mokytoja  Aušra Indriūnienė.

***

Per žiemą aš spėjau pasiilgti

Pavasario žalumos.

Aš spėjau pasiilgti žiedų gausos

Ir dienos šviesesnės.

Pakilęs vėjas ir nupūsti obels žiedai.

Atrodo lyg snaigės šiltą dieną.

Augalų pražydėjimas prilygsta akvarele

Nutapytam baltam lapui.

Paukščiai sugrįžta-

Gal anksčiau, gal vėliau,

Nes žiema ne begalinė –

Po jos ateina pavasaris.

Pavasario džiaugsmas

Pralaužti ledai ir spalvų gausėjimas…
Kai rytą buvo balta, o dabar jau skverbiasi žolė.
Grįžtančių paukščių čiulbėjimas,
Ir saulės duotos šilumos laimė.

Pavasaris- spalvų duota puokštė.
Šiluma bei šypsena. Kur vakar upė šniokštė,
Tyvuliuoja vanduo, atspindėdamas saulę,
Kuri sušildo širdis ir žemę.

Man taip patinka šis metų laikas
Dėl vaizdo, garsų ir kvapų,
Kurie skatina žmones išeiti į lauką,
Pasimėgauti dienos ritmu.
Atsilik nuo pasaulio

Šiuo metu žmonės visur skuba –

darbas, mokykla, būrelis , namų darbai…

Kai kurie skuba vytis mados naujausios,muzikos ar veiklos.

O ar bandėt atsilikti nuo pasaulio?

Ne, tai nemadinga.

Kartais pravartu viską stebėti iš šalies.

Kartais tai tampa ramybės būsena

Dažnai prilygsta niekui,

O retai – veikla.

Kada paskutinį kartą mirkei kojas smėly,

O kada apšlakstei lediniu vandeniu?

Kada pagalvojai, kad laukia daug darbų?

Kada paprasčiausiai neklausei kitų?

Atsilik nuo pasaulio –

Įženk į tą pasaulį,

Kurio dar nesugadino žmonija.

Įmerk gležną kūną į upelį, leisk plūduriuoti.

Nusipink vainiką, nusiauki batus-

Žemė pasiilgo natūralumo.

Atsisėsk ant takelio, pažvelk į saulę.

Degina.

Paprasčiausiai nekreipk dėmesio,

Ką šalia žmonės sako – tuo tiesa irgi svarbi.

Sumaišyk viską, kas gera, ir atiduok

Žmonijai, paslaptingai pradingstant spalvose.

Atsilik nuo pasaulio.

Coliukė

Mažybinis vardas – Coliukė.

Coliukė Coliukė Coliukė.

Mergaitė, vadinama Coliuke.

Coliukė Coliukė Coliukė.

Ji mažytė, pypliukė –

Coliukė Coliukė.

Jos veidelis meilutis,

Kai akys išsiplėtusios stebi tave.

Jos kojytės madaruojasi ore.

Coliukė stebi dangų kieme,

Ant sūpynių medinių

Padarytų su meile.

Jos akys stebi kiekvieną varnėną,

Lyg matytų juos padangėj.

Ji moka džiaugtis gyvenimu,

Nors pagrindinė spalva – juoda.

Gaila, bet paaugus ji nebeturi to naivumo.

Pradingo kaip saulė dingsta naktį.

Bet juk saulė ir vėl nugali naktį?

Viltis sužimba vėl.

Gal Coliukė tiki ne be reikalo?