1920–1940 m. Tautininkų sąjunga laikėsi politikos mažinti bedarbių skaičių. Po 1926 m. karinio perversmo įsivyravo požiūris, kad neturėtų būti daug bedarbių, nes mieste nėra stambių pramonės įmonių. Iki 1926 m. darbininkais buvo laikomi ir ūkininkai, turintys iki 10 ha žemės, ir 2 ha žemės turintys miestiečiai.
1923 m. duomenimis, Panevėžyje dirbo 684 darbininkai, iš jų 520 nekvalifikuotų. Mieste veikė apie 30 pramonės įmonių: 4 malūnai, Stasio Montvilo spirito fabrikas, alaus darykla, 3 lentpjūvės ir medžio dirbtuvės, 2 žemės ūkio padargų taisymo, 2 odos, 2 saldainių, 1 mėsos konservų, 2 virvių, 2 plytų, 1 molio ir cemento, 6 kitos smulkios dirbtuvės, 2 spaustuvės, elektros stotis. Miesto įmonės tuo metu prekiavo tik Lietuvos viduje. Kiti miestiečiai vertėsi savo veikla arba visai neturėjo darbo (1924 m. mieste buvo 400, 1926 m. – 484 bedarbiai).
Panevėžio miesto taryba, parengusi atitinkamą medžiagą, nutarė deleguoti Tadą Chodakauską, Česlovą Petraškevičių ir Vladą Kličmaną vykti į Ministrų kabinetą, kad jis suteiktų pašalpą viešiesiems darbams organizuoti. Tuojau pradėta bedarbių registracija, ir miesto valdyba įsteigė Darbo biržą. 1925 m. Ministrų kabinetas Panevėžio miesto valdybai suteikė 65 tūkst. litų kreditą minėtai problemai spręsti.
1926 m. Lietuvos visuomenės ir politikos dienraštis „Lietuva“ rašė apie bedarbius Panevėžyje. Spaudos duomenimis, bedarbis už viešuosius darbus gaudavo 6 litus per dieną. Vietos valdžia sumažino išmoką iki 5 litų. Panevėžio bedarbiai sutvarkė Slobodką, Nevėžio, taip pat Šiaulių ir Radviliškio gatves, ruošė smėlį, žvyrą ir akmenis būsimam tiltui per Nevėžį. Buvo ir problemų: kai kurie vengė darbo, net bandė smurtauti prieš darbo prižiūrėtojus. Ministrų kabinetas viešųjų darbų programai mieste tais metais skyrė 35 tūkst. litų ir dar suteikė 10 tūkst. litų pašalpą. Buvo nustatyta 8 valandų darbo diena. Darbo gaudavo tik tie, kurie mieste išgyveno ne mažiau kaip 6 mėnesius. Miesto valdžia neturėjo pinigų sumokėti už viešuosius darbus, už juos atsiskaityta iš vyriausybės skirtos pašalpos. Gavus lėšų, planuoti darbai visai savaitei. Bedarbiai, suskirstyti į dvi grupes, dirbdavo po tris dienas per savaitę. Vėliau jie buvo suskirstyti į tris kategorijas. Pirmajai priklausė tie, kurių šeimą sudarė 4 ir daugiau asmenų, antrajai – bedarbiai, kurių šeimos buvo mažesnės, 2–3 asmenys, trečiajai kategorijai priklausė viengungiai. Jie dažniausiai negaudavo jokio darbo. Bedarbių skaičius dažnai pasiekdavo 600. Žiemą buvo siūlomi miško darbai, jie būdavo gana sunkūs ir sudėtingi. Kiti bedarbiai kartais talkininkaudavo ūkininkams.
1934 m. duomenimis, mieste buvo 700–800 bedarbių, iš jų 150 žmonių dirbo miško darbus, per dieną gaudavo 3 litus. XX a. 4 dešimtmetyje bedarbiai tiesino Nevėžio upės vagą, dalis skaldė akmenis. 1934 m. notaras Algirdas Moigis bedarbiams šelpti paaukojo 100 litų.
1935 m. buvo numatyta visus bedarbius įdarbinti. Ramygalos plento darbams planuota pasitelkti 60, miško darbams – 200 darbininkų, apie 100 gatvėms grįsti. Buvo siekiama, kad visi gautų darbo ir aprūpintų savo šeimas.
„Panevėžio garse“ 1936 m. kovo 1 d. rašyta: „Gatvėse stoviniuoja vyrai su kirviais ir pjūklais ir laukia bet kokio darbo už kelis centus. Moterys dirba patį nešvariausią darbą pas miesto žydus“. Kitais spaudos duomenimis, 1936 m. Panevėžyje bedarbiai net nebuvo registruojami, nes visi galėjo gauti darbo tiesiant Ramygalos plentą. Ten jau darbavosi 280 žmonių, o galėjo būti ir daugiau. 1937 m. mieste buvo 813, o 1939 m. – 839 bedarbiai. 1937 m. sausio 7 d. „Lietuvos aidas“ rašė apie gražų bedarbių poelgį: A. Jakšto prospekte žemę lyginant susižeidusio K. Grimalausko žmonai bendradarbiai paaukojo keliolika litų. 1938 m. duomenimis, mieste buvo 1105 bedarbiai, tarp jų – 54 moterys. Iš jų darbo gavo 611 vyrų ir 7 moterys (dauguma tiesino Nevėžio upės vagą). Pirmojoje kategorijoje buvo 204 vyrai ir 5 moterys, antrojoje – 198 vyrai ir 25 moterys, trečiojoje – 58 vyrai ir 17 moterų. 1939 m. bedarbiai dirbdavo tik tris dienas per savaitę ir gaudavo 3 litus už dieną. Tuo metu, kad patektum į bedarbių kategoriją, mieste reikėjo išgyventi 3 metus.
Panevėžys istorijos bėgyje savo ekonominiu išsivystymu žymiai atsiliko nuo Šiaulių.
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas
