Biblioteka „Židinys“ miesto gyventojus pakvietė į pavasarinį nuotykį

XXI-oji Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė, kurios šūkis „Nauja realybė – naujos formos“, Panevėžio Elenos Mezginaitės viešosios bibliotekos filiale „Židinys“ prasidėjo nuo smagaus orientacinio žaidimo-pasimatymo.

Kai beveik visus metus sėdime karantine ir vos ne geriausiu draugu tampa kompiuteris, nes – darbas iš namų, mokslai iš namų, tai nauja renginio forma tampa… pasivaikščiojimas. O kad jis nebūtų „tiesiog pasivaikščiojimas“, tai bibliotekos darbuotojos sugalvojo jį paversti smagiu pavasariniu nuotykiu – pasitelkę žemėlapį ir orientavimosi įgūdžius, žaidimo dalyviai turėjo aplankyti visas aštuonias Panevėžio Elenos Mezginaitės viešajai bibliotekai priklausančias bibliotekas.

Nors oras tą dieną nelepino – per vieną dieną praktiškai pasikeitė visi metų laikai: ir snigo, ir lijo, ir košė vėjas, ir švietė saulė, bet tai neišgąsdino žaidimo dalyvių. Į jį įsitraukė ne tik maži ir dideli miesto gyventojai, bet ir specialiai dalyvauti žaidime atvyko šauni komanda iš Rokiškio, savo šeimininkams kompaniją palaikė ir keturkojai draugai.

Orientacinis žaidimas-pasimatymas tapo puikia pramoga mėgstantiems leisti laiką gryname ore. Šio žaidimo dalyviai turėjo galimybę patreniruoti ne tik kūną, bet ir protą. Kiekvienoje bibliotekoje jų laukė paruoštos užduotys. Viešojoje bibliotekoje buvo tikrinamas žaidimo dalyvių pastabumas bei tikslumas: reikėjo pasakyti mažiausios ir sunkiausios bibliotekos fonde esančių knygų svorius, lauke prie laiptų buvo užrašyti E. Mezginaitės knygų pavadinimai. Įeinant reikėjo pasakyti, kas užrašyta lauke ant takelio. Beveik visi dalyviai nebuvo pastebėję užrašų, todėl teko grįžti ir perskaityti.

Dar viena užduotis buvo susijusi su paroda „Lietuvių literatūros įdomybės: nuo seniausių laikų iki šiandien!“ Suaugusieji turėjo atsakyti į klausimą ką reiškia V.Mykolaičio-Putino poemos pavadinimas „Vivos plango, mortuos voco“, o vaikai – kas parašė poemą „Meškiukas Rudnosiukas“. Vaikų literatūros skyriuje „Žalioji Pelėda“ reikėjo surasti paslaptingą dėžutę su užrašu „Atidaryk mane“. Jos viduje įrengtas veidrodis ir užrašas „Geriausias skaitytojas“ leido pasijusti geriausiu skaitytoju kiekvienam, pravėrusiam dėžutės duris. Bibliotekoje „Žiburėlis“ orientacininkai pateko į tikrą mįslių karalystę. Nors mįslės pasirodė ne visiems įkandamos, pvz.: „Dukart gimęs, nė karto nekrikštytas, o velnias labiausiai jo bijo”, „Kada žmogus būna be galvos?”, „Kur daugiausia vitaminų?” ir pan., tačiau visi dalyviai buvo apdovanoti rašikliais ir saldainiais. Šiaurinėje bibliotekoje „orientacininkai“ dalyvavo akcijoje „Katė maiše“.

Užsukusių į biblioteką dalyvių laukė užduotis – literatūrinis klausimas. Teisingai atsakiusieji galėjo rinktis „katę maiše“ t. y. specialiai supakuotą knygą arba pasivaišinti saldumynais. Bibliotekoje „Šaltinėlis“ suaugusieji žaidimo dalyviai gavo užduotį iš 13 knygų surasti 2 knygas, kurios yra ne apie Panevėžį, paaugliai – įrašyti praleistą žodį knygos pavadinimuose. Patys mažiausi dalyviai turėjo ištraukti lapelį su pasakų personažų vardais ir atspėti iš kokios knygelės tas personažas yra. Parko bibliotekoje žaidimo dalyviai vaikai bandė įminti mįsles ir svarbiausia iš jų buvo mįslė apie knygą. Tėveliai kartu su vaikais, mėgindami pasijusti tikrais bibliotekininkais, ieškojo straipsnių laikraščių komplektuose.

Pagrindinė užduočių vinis buvo intelektualus žaidimas, išdėliotas ant dviejų stalų. Jį sudarė tarptautiniai žodžiai, prasidedantys šaknimi biblio-. Reikėjo atrinkti tinkamus tų žodžių paaiškinimus. Žaidėjai turėjo galimybę praturtinti savo žodyną tokiais žodžiais kaip „bibliosmija“ ar „bibliotafas“, pasvarstyti kuo skiriasi „bibliofilas“ nuo „bibliomano“, kas yra bibliografija, biblioterapija ir kt. Smėlynės biblioteka visų, dalyvavusių orientaciniame žaidime, prašė pasakyti literatūros rašytojo pavardę arba literatūros kūrinio pavadinimą iš „S“ raidės. Buvo smagu, kad puikiai sekėsi vaikučiams, jie prisiminė pasakas „Sigutė“, „Snieguolė ir septyni nykštukai“, „Sniego karalienė“. Dideliems tetoms ir dėdėms sekėsi sunkiau – vieni bandė įrodinėti, kad nėra tokių kūrinių, o viena dalyvė tik po ilgų pamąstymų prisiminė, kad šiuo metu kaip tik skaito K. Sabaliauskaitės „Siva Rerum“.

Visi dalyviai grįžo pavargę, bet laimingi, visos užduotys pasirodė smagios ir nesudėtingos. Sugrįžusiųjų laukė karšta arbata bei „laimės šulinys“.