Brexit: debesuota, be pragiedrulių?

„Swedbank“ ekonomistas Vytenis Šimkus

Nenumaldomai artėja 2019 m. kovo 29 dienos vidurnaktis, kada Jungtinė Karalystė (JK) pasitrauks iš Europos sąjungos, ir laiko susitarti dėl kertinių būsimo bendradarbiavimo sričių vis mažėja. Pagal originalų derybų planą, susitarimas dėl pereinamojo laikotarpio ir ateities santykių turi būti priimtas šių metų spalį. Tačiau sprendžiant iš derybų eigos, vargu, ar tai įvyks. Tuomet atsiranda reali vieno iš prasčiausių scenarijų galimybė – Brexit be susitarimo.

Užbaigti derybas tarp ES ir JK ir pasiekti susitarimą trukdo keletas persipynusių klausimų – tai ateities prekybos santykiai, Airijos ir Šiaurės Airijos siena bei Jungtinės Karalystės teisinė nepriklausomybė nuo ES.

Siena tarp Airijos ir Šiaurės Airijos yra ypatingai svarbi ir labai derybas komplikuojanti problema. 1998 m. buvo pasiektas ir dvejais referendumais patvirtintas Gerojo Penktadienio susitarimas (angl. Good Friday Agreement), kuris įtvirtino Š. Airiją kaip JK dalį, tačiau kartu įtvirtino būsimą dviejų Airijų integraciją, abi šalys oficialiai pripažino savo sienas. Vienas kertinių šio susitarimo aspektų buvo laisvas žmonių judėjimas. Šia sutartimi pavyko nutraukti beveik šimtmetį  trukusį kruviną konfliktą dėl Airijos suvienijimo. Ir ES, ir JK yra suinteresuotos pasiekti susitarimą, nes kitu atveju Brexit rytą pasienyje jau turės stovėti abiejų šalių sienų apsauga.

Jungtinės Karalystės ministrė pirmininkė Theresa May pateikė pasiūlymą ES, kuriuo siūloma, jog JK lieka muitų sąjungos prekėms nare (bet ne paslaugoms), JK galėtų valdyti migraciją, būtų galima išvengti sienos tarp dviejų Airijų. ES tokį pasiūlymą vienareikšmiškai atmetė, nurodydama, kad ES vieninga rinka remiasi keturiomis laisvėmis, tai yra, prekių, paslaugų, žmonių ir kapitalo laisvu judėjimu. ES pozicija šiuo klausimu yra aiški − norint naudotis vienos rinkos teikiamomis privilegijomis šias laisves reikia priimti, kaip tai yra padariusios Norvegija ar Šveicarija. Atsakomasis ES pasiūlymas yra įsteigti muitinės postą Belfasto sąsiauryje. Tokiu atveju Šiaurės Airija efektyviai liktų ES muitų sąjungoje atskirai nuo Didžiosios Britanijos.

Brexit scenarijus toliau gali vystytis keliomis kryptimis, tačiau bet kokiu atveju laukia keletas įtemptų mėnesių. Nepavykus pasiekti susitarimo, britai išsiveržia iš ES su trenksmu be jokio pereinamojo periodo. Ja kitą dieną prekyba pradeda vykti pagal daug prastesnes Pasaulio prekybos organizacijos taisykles. Tai reikštų, kad prekėms pradedami taikyti muitai ir sienų patikros, Londono bankams pradedamos taikyti griežtesnės pinigų plovimo prevencijos taisyklės ir panašiai. Tokio scenarijaus žalą sudėtinga įvertinti, nes poveikis būtų ne tik kainoms ar svaro kursui − būtų pažeistos tarptautinės gamybos grandinės, todėl tikėtina, kad dalis gamybos siektų pasitraukti iš JK.

Jei būtų pasiektas Kanados stiliaus susitarimas, ekonominiai santykiai vis tiek patirtų žalos, tačiau  procesas būtų valdomas. Per dviejų metų pereinamąjį laikotarpį vyktų derybos, kurios detaliau apibrėžtų JK ir ES ateities santykius, muitai galėtų būti gerokai palankesni, ekonomika išvengtų šoko ir visuomenė turėtų daugiau aiškumo.

Norvegijos stiliaus susitarimas būtų palankiausias ekonomiškai, bet vargiai įmanomas politiškai. Tokiu atveju JK liktų vieningoje ES rinkoje, bet tektų daugelyje sričių pripažinti ES teisės viršenybę bei užtikrinti keturių laisvių galiojimą, taip pat vis dar reikėtų prisidėti prie ES biudžeto. Vertinant politiškai, tai yra praktiškai neįmanomas scenarijus, nes Brexit šalininkai būtent ir siekia atgauti teisinę autonomiją bei sienų kontrolę. Tokiu atveju JK ne tik prarastų galimybę daryti įtaką ES sprendimams, bet ir privalėtų daugeliui jų paklusti.

Išlieka ir pirmalaikių rinkimų ar antro referendumo tikimybė, kas galutinai sumaišytų visas kortas. Pirmalaikių rinkimų rezultatai būtų sunkiai prognozuojami ir šiuo atveju T. May vyriausybę gelbėja faktas, jog nelabai kas daugiau nenori jos naštos. Dabartinė valdžia atmeta antro referendumo galimybę, o ir apklausų rezultatai nerodo esminio pasikeitimo visuomenės nuomonėje.

Britų vyriausybė, reikšdama kategoriškas pozicijas ir tvirtindama, jog prastas susitarimas yra blogiau negu jokio, įsivarė save į kampą. Stengdamasi suderinti skirtingų Torių partijos flangų pozicijas T. May pateikė pasiūlymą, kurio ES negalėjo priimti saugodama vieningos rinkos vientisumą. Panašu, kad norint pasiekti susitarimą kažkam reikės nusileisti ir tai, turbūt, nebus Europos Sąjunga.